Grėsminga pranašystė. Kodėl žmonės mato tuos pačius sapnus prieš mirtį?

Sapnai visada jaudino žmoniją, ypač pranašiški sapnai. O jeigu jie dar ir pranašavo greitą mirtį, tai juose matė kažką ypač grėsmingo.

Tradiciškai sapnais domėjosi mistikai, vizionieriai ir būrėjai. XX a. pradžioje psichiatras Zigmundas Froidas (vok. Sigmund Freud) apvertė mūsų požiūrį į miegą, padaręs sapnus psichoanalizės kertiniu akmeniu. Bet koks tai mokymas – mokslas ar menas, ginčijamasi iki šiol. Tačiau negalima ginčytis dėl to, kad pranašiškus sapnus mokslininkai pradėjo tyrinėti prieš kelerius metus. Vakarų mokslo medicinos žurnaluose yra daugybė tyrimų apie sapnus, kuriuos žmonės sapnuoja prieš pat mirtį. Atsirado net medicininė sąvoka – ,,sapnai ir regėjimai gyvenimo pabaigoje‘‘ (End-of-Life Dreams and Visions).

Juos mato 9 iš 10

Garsiausią tokio pobūdžio tyrimą atliko amerikiečių mokslininkai, pusantrų metų bendraujantys su ligoninėse esančiais pacientais. Buvo atlikti 453 interviu su 66 žmonėmis. Sapnus, kurie liaudyje laikomi pranašiški, tai yra pranašaujantys kai kuriuos įvykius, matė 9 iš 10 žmonių. Tai yra labai didelis rodiklis.

Ką gi jie matė?

Klinikinę mirtį patyrusių žmonių sapnų aprašymai yra gerai žinomi. Jie dažnai kalba apie skrydžius tunelyje, kurie baigiasi išėjimu į šviesą. Šis skrydis paprastai suvokiamas kaip perėjimas iš gyvenimo į mirtį. Tai va, ligoninėse esančių pacientų sapnų aprašymuose jokių tunelių nėra. Tačiau 59% iš jų sapnuose kilo mintis, kad jie turėtų kažkur išvykti. Vieni ruošėsi važiuoti, susikrovė lagaminus, kiti jau kažkur judėjo (bet negalėjo suprasti kelionės pabaigos taško), o kažkas net skrido lėktuvu ar keliavo traukiniu, dažnai jau mirusių žmonių kompanijoje.

Tačiau dažniausias tokių svajonių motyvas (72 proc. atvejų) yra susitikimas su jau mirusiais artimaisiais ar draugais. Tokie sapnai tapdavo dažni kuo arčiau žmogus, matantis juos, atsirasdavo prie savo mirties. Šie sapnai nesukeldavo nerimo, baimės ar susierzinimo, priešingai, jie buvo malonūs ir net nuramindavo. Juose buvę tėvai, seneliai, seserys ir broliai, draugai sakydavo kažką malonaus ir padrąsinančio. Juos mačiusieji pacientai dažnai grįždavo į laimingą vaikystę ar aplankydavo vietas, surištas su gerais prisiminimais. Bet nepagydomai sergantys vaikai svajojo apie savo augintinius. Jie žaidė su jais taip, kaip paprastai darė namuose.

Stiprius išgyvenimus, įvykusius gyvenime, prieš pat mirtį matė 28 proc. Buvęs karys sapne vėl išgyveno desantą Normandijoje, kurio dalyvis pats buvo. Mirusieji buvo šalia jo, o nežinomas kareivis jam pasakė, kad kitą savaitę jie ketina atvykti pasiimti jo. Kitas pacientas sapne matė geriausią vaikystės draugą, bėgantį iš namų su beisbolo lazda ir pirštine – jie labai mėgo šį sportą.

Mokslininkai pažymėjo, kad tokie sapnai turėjo tam tikrą psichoterapinį poveikį, sukeldami ramybės ir komforto jausmą nepagydomai sergančiam žmogui, sutaikindami ligoninės ligonius su artėjančia mirtimi.

„Tokies sapnai yra žinomi tarp žmonių, besiruošiančių mirčiai“, – sako psichoendokrinologas, Rusijos diabeto asociacijos prezidentas Michailas Bogomolovas. Z. Froidas rašė, kad sapnai yra sąmonės apdoroti nesąmoningi dienos afektų, stresų, išgyvenimų, psichotraumų poveikiai. Sapnai žmonių, kurie turi mirti, taip pat yra jų sąmonės dariniai. Įdomu tai, kad panašūs sapnai yra aprašomi ir grožinėje literatūroje. 1915 m. Džekas Londonas parašė romaną „Žvaigždžių klajūnas“, kurio herojus, nuteistas mirties bausme ir laukdamas jos, mato panašius sapnus. Yra žinoma, kad prieš rašydamas šią knygą rašytojas lankėsi kalėjimuose, kur bendravo su tikraisiais nusikaltėliais, nuteistais mirties bausme ir laukiančiais bausmes vykdymo.

Pranašiški regėjimai

Įdomus dar vienas faktas: šie sapnai nuo daugumos įprastų sapnų skiriasi ryškumu. Mokslininkai pastebi, kad 99% apklaustųjų suvokė juos kaip realybę, jie sukeldavo tokį intensyvų išgyvenimą. Kitas reiškinys: 45% tyrimo dalyvių juos matė giliai miegodami. 16% dalyvių sapnavo pabudimo metu. O 39% apklaustųjų jie prasidėdavo pabudus ir tęsėsi, kai žmogus jau nemiegojo, pereidamas į kažką panašaus kaip regėjimas. Dėl to kai kurie gydytojai skeptiškai vertina tokius tyrimus ir teigia, kad tai ne sapnai, o kliedesys, kurį išprovokavo stiprūs vaistai, kurios duodavo pacientams.

Ar tokie sapnai yra pranašiški? Šis klausimas daugeliui yra pagrindinis. Mokslininkai apie tai nutyli, tačiau duomenys, kuriuos jie pateikia, verčia susimąstyti apie daug ką.

Šių sapnų atsiradimas tam tikru būdu yra susijęs su mirties laiku. Pirmoji pranašiškų sapnų banga įvyksta likus 8–11 savaičių iki mirties. Vėliau jie tampa reti, tačiau likus 1–3 savaitėms iki lemtingos pabaigos juos vėl pradeda matyti dažniau. Galbūt, remiantis tokiais sapnais, bus galima numatyti, kiek ilgai žmogus vis dar gali gyventi. Taigi yra priežastis tolesniems tyrimams šia kryptimi.

Parengė Lietuvos liaudies medicinos asociacijos prezidentas Aleksas Vienažindys