Vaistažolės

  1. Paprastasis ženšenis (Раnах ginseng С. А.)

  2. Širdinė aralija (Aralia cordata Thunb)

  3. Auksinė šaknis arba rodiola rausvoji (Rhodiola Rosea)

 

Paprastasis ženšenis (Раnах ginseng С. А. Меу) 人參

Lietuvoje ženšenio auginimu tiek laukinėje gamtoje, tiek maksimaliai pritaikytomis prie laukinės gamtos sąlygomis užsiima Lietuvos liaudies medicinos asociacijos prezidentas Aleksas Vienažindys nuo 2000 metų. Lietuvoje užauginta ženšenio šaknis atskleidė žmogui naudingų medžiagų gausumą, o laboratoriniai tyrimai parodė aukštą naudingų organinių ir cheminių medžiagų rezultatą.

Cheminė ženšenio sudėtis jau seniai domina tyrinėtojus. Nepaisant kruopštaus jo tyrinėjimo, ženšenio terapinio veikimo mechanizmas vis dar nėra aiškus.

Iš šaknies buvo išskirti triterpeno saponinai – panaksas, panaksinas – eterinis aliejus, panakso rūgštis (riebalų rūgščių mišinys – palimtino, stearino, oleino, linolo), fitosteroliai, gleivės, krakmolas, cukrūs, alkaloidai, mikroelementai (fosforas, geležis, manganas, aliuminis, silicis ir kt.), smalos, vitaminai ir kitos naudingos medžiagos.

Vartojamos augalo dalys

Augalo šaknys ir lapai (bet tik džiovinti).

Vartojimas

Apie paslaptingą ženšenį – „šaknies žmogų“ – supintos senovės legendos. Buvo tikima, kad tai yra gyvenimo šaknis, grąžinanti jaunystę senyviems žmonėms, sveikatą ligoniams, energingumą pavargusiems, drąsą silpniems; apsauganti nuo baisių maro, raupų, choleros epidemijų. Ženšenis nuo neatmenamų laikų buvo vartojamas Kinijoje ir kitose Pietryčių Azijos šalyse. Europoje jis tapo žinomas tik XVII a.

Po išsamių tyrimų mūsų mokslinė medicina ženšenio šaknį priėmė kaip vertingą gydomąją priemonę, kuri stimuliuoja centrinę nervų sistemą ir turi stipriai stimuliuojantį poveikį esant protiniam ir fiziniam nuovargiui, silpnumui ir žemam kraujospūdžiui, neurozėms ir impotencijai. Ženšenis yra skirtas lėtinėms plaučių ligoms, mažakraujystei, cukriniam diabetui, gastritui su sumažėjusia ir padidėjusia sekrecijos funkcija gydyti. Esant skrandžio opai, šaknų preparatai padeda greičiau išnykti skausmui, gerina apetitą ir reguliuoja žarnyno veiklą.

Ženšenio preparatai nėra toksiški ir gali būti vartojami ilgą laiką. Tačiau, skiriant ženšenį, dozė parenkama griežtai individualiai, pradedant mažomis dozėmis. Kai kurie pacientai net mažomis dozėmis netoleruoja ženšenio; jis labiau tinka vyrams.

Kontraindikacijos

Nerekomenduojama vartoti ir skirti ženšenio pacientams, sergantiems hipertenzija, širdies ritmo sutrikimais su tachikardijos priepuoliais, simpatoadrenalinėmis krizėmis, taip pat vasaros karščių metu.

Paruošimas

Antpilai, nuovirai, milteliai, tepalai, gaminami iš šaknies, taip pat arbata, ekstraktai ir t. t.

Ženšenis daugiausia skiriamas antpilo ir ekstrakto pavidalu. Iš pradžių rekomenduojamos mažos dozės, o vėliau palaipsniui didinamos. Gydymo kursas yra nuo 1 iki 2–3 mėnesių.

  1. Kur auga tikrasis ženšenis?
  2. Dėl ko turėtume gerti ženšenio tinktūrą?
  3. Kas neturėtų vartoti ženšenio?
  4. Kaip teisingai vartoti ženšenį?
  5. Kokia ženšenio vartojimo nauda?
  6. Kaip nustatyti ženšenio šaknies kokybę?
  7. Kaip teisingai džiovinti ženšenį?
  8. Kada renkamos ženšenio šaknys?
  9. Kaip teisingai paruošti ulun arbatą?
  10. Kaip dauginasi ženšenis?
  11. Kaip pasigaminti ženšenio šaknies antpilą?
  12. Kokių vitaminų mineralinių medžiagų yra ženšenyje?
  13. Kaip vartoti ženšenio antpilą potencijai pagerinti?
  14. Kaip vartoti ženšenio antpilą su degtine?
  15. Ar nėščios moterys gali gerti arbatą su ženšeniu?
  16. Ar galima valgyti ženšenio uogas?
  17. Kontraindikacijos, įspėjimai.
  18. Kiek metų ženšenis auga?
  19. Kiek kainuoja ženšenio šaknies tinktūra?
  20. Kuo ženšenio antpilas naudingas vyrams?
  21. Kiek sveria ženšenio šaknis?
  22. Kiek kainuoja 1 gramas ženšenio?
  23. Kiek reikia vartoti ženšenio antpilo lašų?
  24. Ženšenio vartojimo būdai.
  25. Kaip teisingai paruošti ženšenio lapų arbatą?
  26. Kaip paruošti ženšenį su medumi?
  27. Kaip ilgai galima vartoti ženšenį?
  28. Naudingos vaistinės ženšenio savybės ir kontraindikacijos.
  29. Kokia vartojamos ženšenio šaknies nauda ?
  30. Dėl ko reikalingas ženšenis?
  31. Dėl ko reikia gerti ženšenio antpilą?
  32. Kas yra raudonasis ženšenis?
  33. Kaip teisingai vartoti raudonojo ženšenio šaknį?
  34. Kaip naudoti džiovintą ženšenio šaknį?
  35. Kaip teisingai paruosti ženšenio šaknies antpilą?
  36. Ar galima ženšenį vartoti vaikams?
  37. Kuo kvepia ženšenio šaknis?

1. Kur auga tikrasis ženšenis?

Tikrasis ženšenis daugiausia auga Rusijos Federacijoje, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose – Chabarovsko teritorijos pietuose ir Primorskio teritorijoje. Labai retai šį augalą galima rasti nedideliame kalnuotame rajone, Korėjos pusiasalio šiaurėje ir trijose šiaurės rytų Kinijos provincijose.

2. Dėl ko turėtume gerti ženšenio tinktūrą?

Ženšenio antpilas teigiamai veikia centrinės nervų sistemos darbą, sumažina bendrą silpnumą ir nuovargį, mieguistumą, padidina fizinį ir protinį aktyvumą, kraujospūdį. Be to, remiantis atsiliepimais, ženšenio antpilas teigiamai veikia lytinę funkciją.

3. Kas neturėtų vartoti ženšenio?

 Žmonės, vartojantys hipoglikeminius vaistus, prieš vartodami ženšenį, turėtų pasikonsultuoti su gydytoju dėl galimo cukraus kiekį mažinančių veiksmų padidėjimo. Ženšenio nerekomenduojama vartoti sergant ūminėmis infekcinėmis ligomis, epilepsija, padidėjusiu kraujavimu.

4. Kaip teisingai vartoti ženšenį?

Kaip vartoti ženšenį? Naudojant receptinį ženšenio antpilą, pagerėja kraujo gamyba, pagerėja atmintis, sustiprėja kraujagyslių sistema, sulėtėja kūno senėjimas. Vaistą reikia gerti pusvalandį prieš valgį, 15–25 lašus, tris kartus per dieną. Miltelių pavidalo preparatas taip pat naudojamas tris kartus per dieną po 0,3 g.

5. Kokia ženšenio vartojimo nauda?

Ženšenis turi teigiamą poveikį kaip priešuždegiminė priemone, veikia angliavandenių apykaitą (mažina cukraus kiekį kraujyje), širdies ir kraujagyslių sistemą, lytinių liaukų funkciją, gerina regėjimą (sergant glaukoma), didina organizmo atsparumą karščiui, šalčiui, infekcijoms, stresui arba fiziniam nuovargiui.

6. Kaip nustatyti ženšenio šaknies kokybę?

Kokybę nustatyti nesunku: jei šaknis saulės šviesoje šviečia šiek tiek raudonai, tai yra geras korėjietiškas raudonasis ženšenis (honsamas). Perpjauta šaknis viduje taip pat turėtų būti raudona. Namuose ženšenį gerai laikyti vėsioje ir sausoje vietoje, tiesiog šaldytuve.

7. Kaip teisingai džiovinti ženšenį?

Teberdinsko draustinyje raudonasis ženšenis ruošiamas taip: kruopščiai nuplautos šaknys 1 valandą laikomos virš garų (vandens temperatūra 80°C) taip, kad spalvotos išskyros neištekėtų, tada šaknys kabinamos ant vielos ir džiovinama šešėlyje 2–3 savaites.

8. Kada renkamos ženšenio šaknys?

Augalai nuimami rudenį, ne anksčiau kaip penktaisiais gyvenimo metais. Kultivuojamojo ženšenio šaknys išlaisvinamos iš dirvožemio dalių ir kruopščiai nuvalomosi žemės, bet nenuplaunamos vandeniu. Neplaunamos nei šviežios, nei išdžiovintos. Laukinis ženšenis renkamas labai ribotu kiekiu. Tinkamas žaliavos saugojimo laikas yra 5 metai.

9. Kaip teisingai paruošti ulun arbatą?

Receptas: 6–8 g 150 ml. Pašildykite indą vandeniu. Įdėkite į virdulį arbatą, ji turėtų užimti 20–25% virdulio. Užpilkite verdančiu vandeniu kelioms sekundėms ir greitai išpilkite. Užpilkite arbatą verdančiu vandeniu (95 C), palikite 30–40 sekundžių pastovėti, išpilstykite. Svarbiausia yra dėmesys.

10. Kaip dauginasi ženšenis?

Ženšenį daugina sėklomis, iš kurių jis auga lėtai. Pirmaisiais metais susiformuoja tik vienas trijų lapelių stiebas. Toliau augimas intensyvėja. Penktųjų metų pabaigoje ant vieno augalo stiebo išsišakoja keturi stiebai ir pasiekia 30–70 cm aukštį.

11. Kaip pasigaminti ženšenio šaknies antpilą?

Ženšenio šaknis užpilama vandeniu ir laikoma maždaug tris valandas. Tada šaknis susmulkinama ir užpilama puse litro degtinės. Ženšenio antpilas bus paruoštas ne ankščiau kaip po trijų savaičių. Tokio antpilo vartojimo kursas 30–40 dienų vieną kartą per dieną po 10 ml pusvalandį prieš valgį.

12. Kokių vitaminų mineralinių medžiagų yra ženšenyje?

Korėjos ženšenyje yra daug vitaminų ir mineralinių medžiagų. Vitaminų: niacino (vitamino B3 arba PP), askorbo rūgšties (vitamino C), pantoteno rūgšties, bijotino (vitamino H), folio rūgšties, riboflavino (vitamino B2)

13. Kaip vartoti ženšenio antpilą potencijai pagerinti?

Kaip vartoti ženšenio antpilą, kad pagerėtų potencija? Atsakymas: kurso dalis  – suaugusiesiems vyrams dozė yra apie 25 lašus, kuriuos reikia gerti tris kartus per dieną prieš valgį mėnesį. Vėliau būtina padaryti pertrauką ir atnaujinti vaisto vartojimą.

Be to, ženšenis teigiamai veikia hormonų gamybą, padidina testosterono sintezę ir audinių regeneraciją. Jis padeda atsistatyti. Ypač populiarus  potencijai pagerinti ženšenio antpilas. Jį galima pagaminti.

14. Kaip vartoti ženšenio antpilą su degtine?

Ženšenio vartojimo būdai:

1 receptas: užpilti 50 gramų šviežių šaknų šiek tiek pasaldintu vandeniu. Po 3 valandų nupilkite vandenį ir supjaustykite šaknį.

2 receptas: sausą šaknį smulkiai supjaustyti, kol pasidarys milteliai. Į stiklainį supilti 15 g miltelių ir užpilti pusę litro aukštos kokybės degtinės.

15. Ar nėščios moterys gali gerti arbatą su ženšeniu?

Būsimoms mamoms nėštumo pradžioje nereikėtų vartoti ženšenio. Šią naujieną apie „gyvybės šaknį“ (taip ženšenis vadinamas Rytuose) ką tik pranešė Kinijos mokslininkai.

16. Ar galima valgyti ženšenio uogas?

Visos neapdorotos ženšenio dalys yra nevalgomos, o jo uogos (neskaitant sėklų) yra nuodingos.

17. Kontraindikacijos, įspėjimai

Visų ženšenio dalių (šaknų, lapų, žiedų, stiebų) negalima vartoti kaip maisto šviežių, neapdorotų. Ženšenio vaisiaus minkštimas yra nuodingas. Ženšenio preparatų draudžiama vartoti esant padidėjusiam jautrumui jų komponentams, sergant arterine hipertenzija, padidėjusiu jaudrumu, nemiga, kraujavimu, karščiavimo sindromu esant ūmioms infekcinėms ligoms. Taip pat naudojimas apribojamas vaikystės amžiuje, nėštumo, laktacijos periodu. Tokiais atvejais reikalinga gydytojo konsultacija. Išimtis yra ženšenis, apdorotas naudojant žemos temperatūros technologiją (28°C) – jis turi lengvą, bet platų poveikį organizmui ir beveik neturi kontraindikacijų.

18. Kiek metų ženšenis auga?

Yra pripažinta, kad ženšenio šaknys plantacijoje pasiekia komercinę kokybę sulaukus 5–6 metų amžiaus. Šiame amžiuje šaknų svoris gali būti nuo 20 iki 100 gramų, kai kurių egzempliorių svoris yra dar didesnis. Ženšenis auga labai lėtai.

Pirmaisiais metais iš sėklų susidaro tik vienas stiebas su trimis lapeliais.

Antraisiais metais ant vieno stiebo atsiranda du stiebai su 3–5 lapais.

Trečiaisiais metais ant vieno stiebo atsiranda trys stiebai su 3–5 lapais.

Ketvirtaisiais metais ant vieno stiebo atsiranda keturi stiebai su 3–5 lapais.

Toliau auga greičiau, o penktųjų metų pabaigoje augalai pasiekia 40–70 cm aukštį, ant vieno stiebo išsišakoja keturi stiebai, kurių kiekvienas susideda iš 4–5 lapų. Tik labai retas Altajaus ženšenis ant vieno stiebo turi 5 stiebus, iš kurių kiekvienas turi po 5 lapus. Altajaus ženšenis pasižymi stipriomis gamtinėmis savybėmis ir laikomas pačiu brangiausiu pasaulyje. Kinijoje yra atvejų, kai buvo randamos Altajaus ženšenio šaknys, kurių kaina sieke iki 500 000 JAV dolerių.

19. Kiek kainuoja ženšenio šaknies tinktūra?

25 ml  su 5 metų šaknimi – 8 Eur.
100 ml su 5 metų šaknimi – 30 Eur.
250 ml su 5 metų šaknimi – 60 Eur.
250 ml su 6 metų šaknimi – 80 Eur.
250 ml su 7 metų šaknimi – 90 Eur.
250 ml su 8 metų šaknimi – 100 Eur.
250 ml su 9 metų šaknimi – 120 Eur.
250 ml su 10–11 metų šaknimi – 150 Eur.
250 ml su 12–13 metų šaknimi – 180 Eur.
250 ml su 14–15 metų šaknimi – 200 Eur.
250 ml su 16–17 metų šaknimi – 250 Eur.
250 ml su 18–20 metų šaknimi – 300 Eur.
250 ml su šaknimi nuo 21 iki 25 metų  ~ 500 Eur.
250 ml su šaknimi nuo 24 iki 30 metų  ~ 1 000 Eur.
Altajaus ženšenis nuo 30 metų  ~ nuo 5 000 Eur.

20. Kuo ženšenio antpilas naudingas vyrams?

Ženšenio šaknies ekstraktas yra galingiausias natūralus adaptogenas (biologiškai aktyvi medžiaga, stimuliuojanti visas organizmo sistemas). Padidina darbingumą, fizinę ištvermę, taip pat pagreitina organizmo atsistatymo procesą po alinančių krūvių. Gerina širdies ir kraujagyslių sistemos būklę.

21. Kiek sveria ženšenio šaknis?

Ženšenio nuo penkerių iki šešerių metų šaknų svoris siekia nuo 20 g iki 100 g ir net 300 g, tačiau vidutiniškai jis yra apie 40 g.

22. Kiek kainuoja 1 gramas ženšenio?

Ženšenis yra legendinė šaknis, plačiai naudojama Rytų medicinoje. Šaknis turi įspūdingą cheminę sudėtį. Kaina svyruoja maždaug nuo 2 iki 1 000 dolerių už gramą. Viskas priklauso nuo amžiaus, kokybės ir svorio.

Jei atvirai, tai laukinės šaknies antpilas yra geresnis už bet kokį medaus užpilą. Medaus ir ženšenio užpilą galima ir būtina naudoti mažiems vaikams imunitetui stiprinti.

Viskas priklauso nuo svorio, kokybės, amžiaus ir to, kur jis užaugo.

23. Kiek reikia naudoti ženšenio antpilo lašų?

Viena dozė yra 15–20 lašų. Vaistas vartojamas 2–3 kartus per dieną 30–40 dienų. Jei reikia, tai pakartoti gydymo kursą galima po 2–3 savaičių.

24. Kuo naudinga ženšenio arbata?

Ženšenio arbata yra naudinga virškinamojo trakto ligoms gydyti kaip valomasis gėrimas nuo infekcijų. Tai taip pat normalizuoja kraujotaką, pašalina nuovargį ir nervinę įtampą.

Ženšenio arbata yra rytietiškos medicinos ir senovės arbatos tradicijų derinys. Kaip ir visos, ši arbata gaunama lengvos fermentacijos specialiai paruoštais arbatos lapais. Viename iš ruošimo etapų jinai įgauna savotišką skonį ir ženšenio aromatą. Ženšenio arbata turi neįprastai malonų, būdingą paskonį ir yra unikali dėl savo gydomųjų savybių. Tai žvalumo šaltinis, kuris gali tonizuoti ir palengvinti nerimą, įtampą ir neigiamas emocijas. Apdorota tradiciniu augaliniu ekstraktu ženšenio arbata palengvina peršalimą ir stiprina imuninę sistemą. Kartu su antistresinėmis savybėmis tai daro ją neįkainojamą mūsų šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis!

25. Kaip teisingai paruošti ženšenio lapų arbatą?

Geriausia paruošti ženšenio arbatą taip: 4–5 g arbatos užplikome karštu vandeniu (100–150 ml), laikoma iki minutės, tada supilama į dubenį ir, kol lapai šilti, vėl užplikome. Arbatos degustacija tęsiasi tol, kol skonis yra malonus. Pagrindinė šios arbatos veiklioji medžiaga yra ženšenis ir jo lapai.

26. Kaip paruošti ženšenį su medumi?

Ženšenis su medumi. Žalia ženšenio šaknis dedama į litrinį natūralaus medaus indelį ir laikoma maždaug mėnesį. Naudoti galite tris kartus per dieną po arbatinį šaukštelį.

Žinoma, laukinių šaknų antpilas yra geresnis už bet kokį medaus antpilą. Maži vaikai imunitetui stiprinti gali ir turėtų vartoti su medumi.

27. Kaip ilgai galima vartoti ženšenį?

Gerti 30–40 minučių prieš valgį, 15–25 lašus 2–3 kartus per dieną. Gydymo kursas yra 30–40 dienų. Pakartotinio kurso tinkamumą nustato gydytojas.

28. Naudingos vaistinės ženšenio savybės ir kontraindikacijos

Ekstrakto pavidalu vaistas skiriamas esant neurozėms, fiziniam ir psichiniam išsekimui. Jis gerina atmintį, teigiamai veikia regėjimą, malšina skausmą, gydo žaizdas. Jis vartojamas vegetacinei kraujagyslių distonijai, arterinei hipotenzijai gydyti.

29. Kokia ženšenio šaknies vartojimo nauda?

Ženšenio šaknis veikia smegenų ir širdies veiklą, ji stimuliuoja smegenų ląstelių kvėpavimą ir mažina širdies ritmą. Šaknis turi teigiamą poveikį kaip priešuždegiminė priemonė. Ji veikia angliavandenių apykaitą, mažina cukraus kiekį kraujyje.

30. Dėl ko reikalingas ženšenis?

Ženšenis turi teigiamą poveikį kaip priešuždegiminė priemonė, veikia angliavandenių apykaitą (mažina cukraus kiekį kraujyje), širdies ir kraujagyslių sistemą, lytinių liaukų funkciją, gerina regėjimą (sergant glaukoma), didina organizmo atsparumą karščiui, šalčiui, infekcijoms, stresui ar fiziniam nuovargiui.

31. Dėl ko reikia gerti ženšenio antpilą?

Ženšenio antpilo vartojimas teigiamai veikia centrinės nervų sistemos darbą, sumažina bendrą silpnumą ir nuovargį, mieguistumą, padidina fizinį ir protinį aktyvumą, kraujospūdį. Be to, remiantis atsilepimais, ženšenio tinktūra teigiamai veikia lytinę funkciją.

32. Kas yra raudonasis ženšenis?

Hongsamas – korėjietiškas raudonasis ženšenis, labiausiai paplitęs ir naudingas. Šviežia šaknis apdorojama garais, tada ji įgyja kietumą ir rausvą atspalvį.

33. Kaip teisingai vartoti raudonojo ženšenio šaknį?

Vartojimas: 1 g ekstrakto ištirpdyti šiltame arba vėsiame vandenyje. Vartoti 1–3 kartus per dieną. Pagal skonį galima įdėti medaus ar cukraus. 3–15 metų vaikai gali vartoti pusę suaugusiojo dozės (0,5 g ekstrakto).

34. Kaip naudoti džiovintą ženšenio šaknį?

Užplikyti ženšenio šaknies miltelius verdančiu vandeniu, santykiu 1:100, išlaikyti ir vartoti po 1 arbatinį šaukštelį 2–3 kartus per dieną 20 minučių prieš valgį. Vandeninį ženšenio antpilą galima laikyti tik vieną dieną.

35. Kaip teisingai paruošti antpilą iš ženšenio šaknies?

50 gramų šviežių ženšenio šaknų užpilti šiek tiek pasaldintu vandeniu. Po 3 valandų nupilti vandenį o šaknį susmulkinti. Įdėti susmulkintą šaknį į stiklainį ir užpilti pusę litro degtinės. Išlaikyti tamsioje vietoje 3 savaites.

36. Ar galima ženšenį vartoti vaikams?

Ženšenio ekstraktą gali vartoti tiek suaugusieji, tiek vaikai nuo 3 metų.

37. Kuo kvepia ženšenio šaknis?

Gelsvai balta spalva, specifinis kvapas, saldus ir aitrus skonis, paskui kartokas. Raudonojo ženšenio ekstraktas yra tirštas, klampus, geltonos arba tamsiai geltonos spalvos skystis.

Širdinė aralija (lot. Aralia cordata Thunb) yra širdies pavidalo augalas

Šimtmečio liga vadinama nemalonios būsenos (galvos skausmai, nemiga, neurozės), kurias sukelia lėtinis pervargimas, atsiradęs dėl per didelio krūvio ir laiko stokos atkurti jėgas. Paskutiniu metu užsienyje pradėta domėtis vadinamaisiais psichofarmakologiniais vaistais, kurie turi savybių aktyviai veikti smegenų veiklą. Jie yra stipriai veikiantys sintetiniai psichostimuliatoriai, tačiau šių vaistų vartojimas yra pavojingas: nedidelis perdozavimas gali labai pakenkti sveikatai. Organizmas pradeda dirbti virš savo galimybių – nuovargio jausmas yra paralyžiuotas. Po trumpo sveikatos pagerėjimo prasideda pagrindinių gyvybinių funkcijų patologinis prislėgtumas. Akivaizdu, kad tokio tipo stimuliatoriai negali būti plačiai naudojami medicinoje dėl neigiamo šalutinio poveikio. Todėl mokslininkų dėmesys per paskutinįjį dešimtmetį buvo nukreiptas į paiešką tonizuojančių medžiagų, kurių net ir nedidelės dozės padidinimas nesukelia žmogui prislėgtumo. Tokios medžiagos surastos kai kuriuose augaluose gamtoje ir jų pagrindu medicinos praktikoje buvo įtraukta visa grupė veiksmingų biostimuliuojančių preparatų.

Gana didelė aralinių šeima apima 60 genčių, kuriose yra apie 800 rūšių, daugiausia tropinių ir subtropinių zonų. Šios šeimos augalai auga Tolimuosiuose Rytuose, Kurilų salose ir Pietų Sachaline. Tarp jų turi savybių, prilygstamų ženšeniui, tik trys rūšys: žemyninė aralija (continentalis Kitag), širdinė aralija (Aralia cordata arba Schmidta), mandžiūrinė (Aralia mandshurica). Likusios rūšys yra medžiai arba krūmai. Ilgą laiką niekas net negalvojo išbandyti pakeisti legendinį ženšenį. Per penkis tūkstančius metų ženšenio kolekcionieriai mėnesį ir daugiau vargdavo ieškodami gyvenimo šaknies. Jie net neįtarinėjo, kad praeidavo pro šalį augalų, kurie yra lygūs savo gydomosiomis savybėmis. Dėl išorinio skirtumo niekas negalėjo įtarti vidinio panašumo. Per didelis skirtumas buvo tarp elegantiško ir gražiai nuaugusio ženšenio ir mandžiūrinės aralijos – nedidelių medelių su didžiuliais lapais ir aštriais dygliais, apimančiais kamieną ir lapus. Dygliuotos mandžiūrinės aralijos brūzgynas sukeldavo daugybę problemų keliautojams ir ženšenio rinkėjams. Ne šiaip sau šį augalą liaudyje vadino „velnio medžiu“. Tiktai botanikai, remdamiesi kruopščiu lyginamuoju reprodukcinių ir kitų augalų organų tyrimu, nustatė artimą giminystę tarp ženšenio, mandžiūrinės aralijos ir širdinės aralijos.

Pastaraisiais dešimtmečiais visame pasaulyje ieškoma augalų, turinčių tas pačias biostimuliojančias savybes kaip ženšenis (Panax ginseng C.A. MEY). Pasirodo jais tapo jo artimiausi botaniniai giminaičiai širdinė aralija (Aralia cordata Thunb), mandžiūrinė aralija (Aralia mandshurica)ir juodasis (spygliuotas) eleuterokokas (Eleutherococcus senticosus). Dėl kai kurių vaistinių savybių jie nenusileidžia „gyvybės šakniai“

  1. Mandžiūrinė aralija (Aralia mandshurica)
  2. Širdinė aralija (Aralia cordata arba Schmidta)
  3. Dygioji aralija (Aralia spinosa)
  4. Kultūros charakteristika
  5. Auginimo ir priežiūros subtilybės
  6. Panaudojimas liaudies medicinoje
  7. Aralijos savybės
  8. Aralijos sodinimas sode į žemę
  9. Aralijos priežiūra sode
  10. Dauginimo būdai
  11. Aralijos kenkėjai ir ligos
  12. Naudingos aralijos savybės
  13. Aralijos šaknų nuoviras
  14. Aralijos šaknų antpilas
  15. Aralijos preparatų kontraindikacijos

Aralijos rūšys

1. Mandžiūrinė aralija (Aralia mandshurica)

Žmonės dar ją vadina „šiaurine palme“. Natūralus paplitimo plotas patenka į tokių šalių kaip Japonija, Kinija ir Korėja, taip pat Tolimųjų Rytų, Primorskio krašto ir Sachalino žemių bei Kurilų salų teritoriją. Gali augti viena arba grupėmis pomiškyje, esančiame spygliuočių miškuose, arba kur auga mišrūs medžiai. Mėgsta kirtimus ir kraštus su daug saulės spindulių. Augalas yra medingas, siekia 1,5–7 metrų aukščio, dažnai siekia iki 12 m. Kamienas yra tiesus, maždaug 20 cm skersmens. Ant lapo lapkočių ir kamieno susidaro daugybė spyglių. Šaknies sistemos forma yra radialinė ir 10–25 cm gylyje nuo paviršiaus yra horizontalioje plokštumoje. Bet nuėjusios 2–3 m artimiausio kamieno zonoje, šaknys smarkiai išsilenkia ir po to gilėja 0,5–0,6 m. Tuo pačiu metu jos pradeda stipriai išsišakoti. Šakos tam tikru eiliškumu dekoruojasi į didelę, beveik metro ilgio lapiją. Struktūra yra sudėtinga, dvigubai plunksniška, lapų plokštelę sudaro 1–2 poros lapų dalių, kurios savo ruožtu sudaro 5–9 lapelių poras. Lapijos spalva yra sodriai žalia. Žydėjimo procese susidaro maži pumpurai su baltos arba kreminės spalvos žiedlapiais. Iš jų renkami skėtiniai žiedynai, vainikuojantys šakų viršūnes, jungdamiesi ten, labai išsišakojusiuose daugiažiediuose žiedynuose, kurių žiedų skaičius gali siekti 70 tūkstančių vienetų. Šiuo atveju žiedynų skersmuo bus 45 cm, žydėjimas trunka nuo liepos iki rugpjūčio. Vedant vaisius uogos sunoksta, pripildytos penkių sėklų-kauliukų. Vaisių spalva yra mėlynai juoda. Skersmuo siekia 3–5 mm. Ant suaugusio medžio uogų skaičius artėja prie 60 000, o 1 000 uogų svoris sieks beveik 50 kg. Kai augalas auga natūraliose augimo sąlygose, tai jis pradės žydėti tik praėjus 5 metams po pasodinimo, vaisiai noksta nuo rudens pradžios iki vidurio.

2. Širdinė aralija (Aralia cordata arba Schmidta)

Taip pat sutinkama pavadinimu aralija Schmidta. Natūralaus paplitimo žemės patenka į Tolimųjų Rytų teritoriją, o jų galima rasti miško pakraščiuose ir pievose, taip pat kalnų šlaituose, kur yra pakankamai šviesos. Šio daugiamečio augalo augimo forma yra žolinė, ūgliai neauga aukščiau kaip 2 m aukščio. Kotas yra plikas, nesišakojantis. Šakniastiebiai turi mėsingus ir storus kontūrus, skleidžiančius aromatą. Japonijos kraštuose esantys šakniastiebiai naudojami medicininiais tikslais. Lapiją palaiko ilgi lapkočiai, o lapo ilgis siekia 40 cm. Lapo plokštelės forma yra dvigubai, kartais tris kartus plunksniškai sudėtinga. Jis susideda iš 3–5 neporinių lapų skilčių, esančių apatinėje dalyje, kurie savo ruožtu turi 3–5 lapelius. Viršutinėje dalyje susidaro 4–6 paprasti lapai. Žiedų žiedlapiai su gelsvu arba žaliu atspalviu. Žiedynai susideda iš 5–6 žiedinių skėčių. Bendras žiedyno ilgis yra 45–50 cm, žiedų dydis yra labai mažas. Žydėjimo procesas tęsiasi nuo vasaros vidurio iki rugsėjo, o noksta vaisiai nuo vasaros pabaigos iki rugsėjo pabaigos. Vaisingumo metu susidaro mažos juodos uogos, kurių skersmuo yra 3–4 mm. Vaisiai sunoksta nuo rudens pradžios.

3. Dygioji aralija (Aralia spinosa)

Ji paplitus centrinėse ir rytinėse JAV valstijose. Mėgsta įsikurti ten, kur yra žemumų ir upių arterijų slėnių su drėgna dirva. Į medį panašus augalas, kurio aukštis siekia 15 cm. Kamienas kartais gali siekti 30 cm skersmens, tačiau dažniausiai jo kontūrai yra žymiai suplonėję. Auginant kultūroje, jis įgauna krūmo formą. stiebo žievės spalva yra tamsiai ruda, jos paviršius sutrūkinėjęs. Kai augalas yra jaunas, jo kamienas ir šakos yra visiškai padengti daugybe stiprių dyglių. Ūglių spalva yra žalia, jie yra labai dygliuoti, vidinė dalis yra stora, baltos spalvos. Lapo ilgis sudaro 40–80 cm, jei plotis pagrindinėje dalyje apie 70 cm. Lapeliai prie šakų tvirtinasi iki 25 cm ilgio lapkočiais. Apatinėje dalyje esantys lapai turi trigubo plunksnuotumo paviršiaus formą, viduryje augantys yra dvigubai plunksnuoti, o viršūnė puošia dekoruotas paprastomis plunksnuotomis lapų plokštelėmis, kurių galutinis lapas yra tvirto kontūro. Iš viršaus lapija turi žalią spalvą, o iš kitos pusės ji yra melsva. Jo paviršius beveik plikas, tačiau yra spyglių. Šluotiniai žiedynai yra didelio dydžio, jų ilgis yra apie 20–35 cm, tačiau gali siekti iki pusės metro. Jie turi puošnumą ir pailgą ašį, esančią centre. Žiedynai auga pavieniui arba jų skaičius ant šakų ar kamieno viršūnių yra 2–3 vienetai. Žiedo spalva yra balkšva, jų skersmuo gali siekti 5 mm. Subrendę vaisiai yra juodi, skersmuo svyruoja nuo 6 iki 7 mm. Žydėjimo procesas vyksta liepos–rugpjūčio mėnesiais, o vaisiai subręsta atėjus rudeniui ir jų yra iki jo vidurio.

4. Kultūros charakteristika

Širdinė aralija (Aralia cordata) yra daugiametis iki 1,2 m aukščio žolinis augalas, turintis paprastą nešakotą pliką stiebą ir storą mėsingą šaknį su ryškiu aromatu. Lapai yra dideli, žali, sudėtingi, dvigubi arba trigubi, plunksniški, susideda iš pailgai-kiaušinio arba elepsinio ovalo formos lapelių iki 20 cm ilgio. Lapai auga ant trumpų lapkočių, kurių ilgis neviršija 10 mm. Viršūniniai lapeliai yra platūs, nelygiu ar širdingu pagrindu, smailūs arba pailgi viršūnėse. Žiedų žiedlapiai yra maži, surinkti į dideles viršūnines šluotas, kurių ilgis yra iki 55 cm, kartu su papildomais kekiniais žiedynais, kurie susidaro viršutinių lapų pažastyse. Ašinis žiedynas yra nešakotas, laisvas. Taurelę sudaro penki aštrūs trikampiai dantukai ir trikampiai ovalūs arba lancetiški žiedlapiai iki 2,5 mm ilgio.

Vaisiai yra labai maži, iki 4 mm skersmens, juodos spalvos. Širdinė aralija žydi liepos–rugsėjo mėnesiais, vaisiai sunoksta rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje. Vegetuoja  rūšis nuo gegužės iki spalio, kartais iki rugsėjo (priklausomai nuo klimato sąlygų). Turi vidutinį augimo tempą. Dauginasi sėklomis. Augalas aktyviai naudojamas dekoratyvinėje sodininkystėje ir liaudies medicinoje.

5. Auginimo ir priežiūros subtilybės

Širdinei aralijai (Aralia cordata) yra tinkamiausios pusiau šešėlių vietos, turinčios derlingą, drenuotą, vidutiniškai drėgną ir laidžią dirvą. Kultūra netoleruoja padidinto drėgnumo ir vandens užsistovėjimo, tai gali būti šaknų sistemos puvimo ir tolesnės jos mirties rezultatas. Širdinę araliją rekomenduojama sodinti pavasarį ar rudenį. Pasodinus kruopščiai mulčiuojama plonu durpių sluoksniu visa stiebo zona.

Sėjama tuo pačiu metu, sėjant pavasarį, reikia dviejų pakopų stratifikacijos. Reikalas tas, kad iš tikrųjų širdinės aralijos sėklos, kaip ir kitų šios genties atstovų, turi nepakankamai išsivysčiusį embrioną, be stratifikacijos sėklos tiesiog neišdygs.

Iš karto po apdorojimo sėklos sėjamos į žemę. Daigus prižiūrėti nėra sunku, turėtumėte sistemingai pašalinti piktžoles ir saikingai laistyti. Jūs turite būti labai atsargūs purendami, nes šaknų sistema yra arti dirvožemio paviršiaus. Pažeidus šaknų sistemą, vystymasis gali būti lėtas ir neatsparus šalčiams.

Suaugę augalai papildomai tręšiami mineralinėmis ir organinėmis trąšomis. Pirmą kartą tręšiama ankstyvą pavasarį, antrą – pumpuravimosi metu. Pageidautina naudoti skystas trąšas. Iš organinių medžiagų reikėtų teikti pirmenybę mėšlo srutoms. Šios augalo rūšies genėti nereikia, kaip ir nereikia apdoroti nuo kenkėjų ir ligų.

6. Panaudojimas tradicinėje medicinoje

Aralija yra vaistinis augalas. Medicininiais tikslais naudojamos augalų šaknys. Renkamos penkerių metų širdinės aralijos šaknys. Būtent iki to laiko jos sukaupia optimalų saponinų, askorbo rūgšties, cholino, kumarinų, vitaminų A ir B, eterinių aliejų ir smalingų medžiagų kiekį. Reikėtų pažymėti, kad nagrinėjamų rūšių aralijos cheminė sudėtis yra panaši į ženšenio.

Šaknys ruošiamos anksti pavasarį arba rudenį. Po iškasimo jos nuvalomos, supjaustomos mažais 10 cm gabalėliais, dedamos džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje arba specialioje džiovykloje. Išdžiovintos šaknys 2 metus laikomos sausoje patalpoje. Liaudies medicinoje taip pat naudojami jauni širdinės aralijos ūgliai, o Japonijoje – kulinarijoje. Jie yra raugiami, kepami ir verdami.

7. Aralijos savybės

Aralija priklauso aralinių (Araliaceae) šeimai. Visos šios genties rūšys yra paplitusios Azijos regionuose, kuriuose vyrauja tropinis ir subtropinis klimatas, įskaitant Zondos salyno salas ir Pietryčių Azijos regionus. Be to, natūralaus augimo teritorija apima Centrinę ir Šiaurės Ameriką, kartais kai kuriuos atstovus galima rasti vidutinio klimato Šiaurės Amerikos ir Azijos kraštuose. Natūraliomis sąlygomis jie mieliau įsikuria apšviestose vietose, kurių yra daug plynėse ir miško pakraščiuose, ir dažnai gali augti tose vietose, kur negali būti kitų augalų, įskaitant kirtimus. Ši gentis apima iki 70 rūšių.

  • Šeimos vardas – Araliniai
  • Gyvenimo ciklas – Daugiametis
  • Augimo ypatybės – Medžio pavydalo
  • Dauginimas – Sėklomis ir vegetatyvinis
  • Sodinimo laikotarpis į atvirą gruntą – Ūgliai ar daigai, pasodinti spalį arba ankstyvą pavasarį
  • Substratas – Bet koks sodo dirvožemis
  • Apšvietimas – Atvira zona su ryškiu apšvietimu
  • Drėgmės indikatoriai – Stovinti drėgmė yra kenksminga, laistymas yra vidutinis
  • Specialūs reikalavimai – Nepretenzingas
  • Augalo aukštis – 0,5–20 m
  • Žiedų spalva – Balta arba kreminė
  • Žiedų tipas, žiedynai – Skėčiai, surinkti į kompleksinius žiedlapių žiedynus
  • Žydėjimo laikas – Rugpjūtis
  • Dekoratyvumo laikas – Pavasaris–vasara
  • Panaudojimo vieta – Pavieniai sodinimai, gyvatvorės, atraminės sienos

Šio augalo pavadinimas atėjo pas mus iš indėnų tautų, nes būtent „aralija“ vadino visas šių Šiaurės Amerikos žemyne augančių floros atstovų rūšis. Tačiau slavų žemėse aralija buvo vadinama „erškėču medžiu“, nes tai atspindėjo visą jos dygliuotą esmę. Labiausiai tarp sodininkų yra žinoma mandžūrijos aralija arba aukštoji aralija. Dėl to, kad ūgliai išmarginti tankiai augančiais aštriais spygliais, juos dar vadina „velnio medžiu“.

Visi šios genties atstovai yra lapuočių augalai, jų forma yra panaši į medį, jų dydis yra mažas. Bet yra rūšių, kurios skiriasi krūmų kontūrais arba pasižymi daugiamečių žolinių augalų išvaizda. Jei aralija yra panaši į medį, tai plonas kamienas pačiame viršuje yra šakotas ir padengtas spygliais. Visos šakos, ir žiedynai turi pūkuotumą. „Dygliuoto medžio“ aukštis labai skiriasi, todėl jie gali siekti pusę metro, o kai kurie medžiai su savo ūgliais siekia net 20 metrų. Šakniastiebis nėra giliai dirvožemyje.

Lapai auga pakaitomis, jų dydis yra didelis, forma yra nelyginė-kompleksinė sudėtinga, tačiau dažnai įgauna dvigubo ir trigubo plunksniškumo kontūrus. Lapų plokštelė susideda iš 2–4 skilčių, kurios dar padalijamos į 5–9 poras ovalių lapelių su dantytu kraštu. Kadangi lapija auga glaudžiai šalia sutrumpintų šakelių ir yra susitelkusi medžių rūšyse šalia kamieno viršaus, aralija yra tarsi palmė. Ir lapkočiai, ir šakos yra visiškai padengtos spygliais.

Žydėjimo metu pumpurai susirenka į daugybę skėčių, kurie savo ruožtu suformuoja sudėtingus žiedynus šluotų pavidalu, kurios kartais gali susiformuoti nešakotu šepečiu. Žiedai  yra maži, jie auga vienlytiški, o užuomazga yra nepakankamai išvystyta. Žiedo taurelė yra penkianarė, žiedlapiai nudažyti balsva arba kremo spalva. Žiedyno skersmuo gali siekti 40–45 cm. „Spygliuotas medis“ pradeda žydėti peržengęs penkerių metų ribą. Aralijos žydi vasaros pabaigoje.

Aralijos vaisius yra apvali uoga su tamsiai violetiniu arba juodai mėlynu atspalviu. Vaisiaus kontūrai gali būti penkiakampiai arba šešiakampiai, su mėsingu vaisiumi. Šonuose esančios pailgios sėklos yra suspaustos ir šviesiai rudos spalvos. Jie pasiekia 35– mm skersmenį. Vaisiuose jų yra iki penkių vienetų. „Velnio medžio“ vaisiai visiškai sunoksta rugsėjo antroje pusėje arba spalį. Kai augalas yra pakankamai senas, vaisių skaičius gali siekti 60 000 vienetų. Šakose esantys vaisiai ilgai neužsibūna, o pučiantis vėjo sriautas gali juos numesti.

8. Aralijos sodinimas sode į žemę

Araliją savo sodo sklype galite pasodinti ankstyvą pavasarį, kol pumpurai neišbrinksta ant medžių, arba rudenį, kai baigiasi lapų kritimas. Tokiam augalui puikiai tinka gerai sudrėkinta vieta, saulės apšviesta tik iki 11–12 valandų. Prieš pradėdami sodinti, turite įsitikinti, kad plote yra visiškai išnaikinti aralijai kenksmingų grambuolių lervos, kurkliai ir kiti kenkėjai, todėl, kad jie gali stipriai sužeisti medžio šaknų sistemą. Žemės vieta yra kasama arba ariama iki kastuvo gylio, tada ji paliekama 7 dienoms, kad dirva spėtų gerai vėdintis. Vėliau žemė akėjama ir ant paviršiaus tolygiai dedamas mišinys, susidedantis iš supuvusio mėšlo ir durpių mėšlo komposto (1:1), tada ji vėl perkasama.

Sodinimo duobės gylis turėtų būti 0,35–0,4 m, o skersmens – 0,7–0,8 m. Duobės dugnas turi būti padengtas maistingu dirvožemiu nuo viršutinio sluoksnio, sumaišytas su trąšomis, o sluoksnis turėtų būti nuo 10 iki 15 centimetrų. Po to dvejų metų sodinukas dedamas į duobės vidurį. Kai jo šaknų sistema bus gražiai ištiesinta, visi tuštumai turi būti užpilti dirvožemiu. Pasodinus kamieno ratas sutankinamas, tada augalas gerai laistomas. Jei sodinami keli daigai vienu metu, tai tarp jų paliekamas 2–3 m atstumas, o tarpai tarp eilučių turėtų būti 3–3,5 m.

9. Aralijos priežiūra sode

Užauginti araliją savo sode yra gana lengva. Ji sau reikalaus didžiausio dėmesio pirmaisiais metais pasodinus į atvirą gruntą. Pasodinus krūmą, jo kamieno apskritimo paviršius turi būti padengtas mulčio sluoksniu (durpių trupiniu), o jo storis turėtų būti apie 20 mm. Dėl to augalas įsišaknys greičiau ir jo augimas pagerės, todėl kitais metais jo viršutinės dalies augimas bus nuo 25 iki 30 centimetrų. Laistoma tik tada, kai yra ilgas laikotarpis be lietaus, tuo metu po vienu augalu, atsižvelgiant į jo amžių, pilama nuo 10 iki 20 litrų vandens. Vegetacinio periodo metu kamieno apskritimo paviršius turi būti kelis kartus purenamas, bet reikia žinoti, kad tai daroma labai atsargiai, nes šalia kamieno auganti aralijos šaknų sistema yra labai arti dirvožemio paviršiaus.  Purenant reikia ravėti ir išpjauti visus nereikalingus augalus.

Kiekvienais metais intensyvaus augimo pradžioje pumpurų formavimo laiku augalą rekomenduojama tręšti maistiniu tirpalu, susidedančiu iš vandens (8 dalys) ir mėšlo srutų arba karvių mėšlo (1 dalis). Aralija taip pat gerai auga patręšta Nitroammofosku. Jo tirpalas ruošiamas pagal instrukcijas, pridėtas prie produkto. Šiomis trąšomis rekomenduojama tręšti po augalu pakaitomis su organinėmis trąšomis. Pavasarį prieš prasidedant sulos tekėjimui medį būtina genėti sanitariniais tikslais; tam reikia pašalinti išdžiūvusias, sužeistas, nuo ligų ar šalnų nukentėjusias šakas ir stiebus.

10. Dauginimo būdai

Šiam augalui dauginti sodininkai naudoja sėklų metodą, taip pat vegetatyvinį metodą (šaknų auginiais). Sėklos dygsta labai ilgai, paprastai daigai atsiranda tik trečiaisiais metais po sėjos. Jūs neturėtumėte pamiršti sistemingai laistyti lysvės, kitaip sėklos gali visai neišdygti. Toks sunkus daigumas yra dėl to, kad sėklų embrionai yra nepakankamai išsivystę kaip ir ženšenio sėklų. Iš pradžių jos subręsta dirvoje ir tik po kurio laiko prasideda augimas.

Augalą daug lengviau dauginti šaknų ataugomis, susiformavusiomis ant tų šaknų, kurios yra paviršutiniškai. Palaukite, kol ataugos aukštis bus 25 centimetrai, jos atskyrimas nuo tėvų krūmo atliekamas pirmosiomis spalio dienomis. Iki to laiko ji jau turės suformuoti savo šaknų sistemą. Po to, kai atauga iškeliama iš dirvožemio, ji pasodinama į nuolatinę vietą (sodinimo taisyklės išsamiai aprašytos aukščiau).

11. Aralijos kenkėjai ir ligos

Šis augalas yra labai atsparus grybelinėms ligoms. Problemų gali kilti tik tuo atveju, jei šaknų sistemoje atsiranda vandens.

Aralijai labai pavojingi kenkėjai, gyvenantys po žeme, būtent: grambuolių, vielinių kirmėlių ir kurklių lervos. Dėl to labai svarbu prieš sodinant pašalinti šiuos kenksmingus kenkėjus iš sodinimo vietos. Šliužai taip pat gali pakenkti šiam augalui. Juos galima rinkti rankomis arba naudoti spąstus. Stiklinį indelį, kurio 1/3 pripilta alaus arba parūgusio kompoto, reikia įkasti į žemę iki pat kaklelio. Kenkėjai, pajutę kvapą, atšliauš ir pateks į stiklainį, iš kurio nebegalės išliaužti.

12. Naudingos aralijos savybės

Aukštosios aralijos šaknys turi eterinio aliejaus, krakmolo, baltymų, angliavandenių, alkaloidų, triterpeno saponinų, mineralinių junginių, sakų, mikroelementų, glikozidų, taip pat aralozoidų A, B ir C. Stiebuose ir lapuose yra organinių rūgščių, alkaloidų, angliavandenių, flavonoidų, antocianinų, triterpenoidų ir eterinių aliejų. O sėklose yra linolo ir oktadeceno riebalų rūgščių.

Iš aralijos pagamintos priemonės naudojamos cukriniam diabetui, po gripo pasireiškiančiai astenijai, impotencijai, taip pat fiziniam ir psichiniam nuovargiui. Šie preparatai turi stimuliuojantį poveikį centrinei nervų sistemai, jie yra efektyvūs. Alternatyvioje medicinoje šis augalas yra naudojamas nuo senų laikų, jis naudojamas odos ligoms, susijusioms su medžiagų apykaitos procesais, inkstų ligomis, šizofrenija, hipotenzija, ateroskleroze ir cukriniu diabetu gydyti. Kartu reikėtų nepamiršti, kad priemonės, sukurtos aralijos pagrindu, skiriasi kardiologiniu poveikiu, tačiau jos neturi stipraus poveikio kraujospūdžiui. Medicininiais tikslais naudojamas aralijos antpilas, pagamintas iš šaknų. Dar ruošiamas nuoviras iš šaknų, kuris naudojamas cukriniam diabetui, enurezei, peršalimui, burnos uždegimui ir virškinamojo trakto ligoms gydyti.

13. Aralijos šaknų nuoviras

Norėdami paruošti šaknų nuovirą, paimkite 150 miligramų karšto vandens ir 20 gramų susmulkintų aralijos šaknų. Mišinys turi būti verdamas ant silpnos ugnies, sandariai uždarius indą dangčiu, 30 minučių. Tada jis turi būti 10 minučių vėsinamas kambario temperatūroje. Nukoštą reikia laikyti šaldytuve ne ilgiau kaip 3 dienas. Geria 1 valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną prieš valgį.

14. Aralijos šaknų antpilas

Norint paruošti antpilą, reikia sumaišyti 40 gramų susmulkintų šaknų su 1 stikline spirito (70 proc.). Indas sandariai uždaromas ir padedamas pusei mėnesio bręsti vėsioje ir tamsioje vietoje. Paruoštas produktas yra gintaro spalvos, specifinio aromato ir malonaus skonio. Jį geria 3 kartus per dieną valgio metu, 35 lašus 4 savaites. Bet jei yra polinkis į hipertoniją, tai antpilas geriamas du kartus per dieną, po 10 lašų 21 dieną. Tokie preparatai kaip aralijos antpilas ir aralijos šaknų nuoviras, pagaminti iš augalo šaknų, vartojami nuo peršalimo, diabeto, burnos ertmės uždegimo, enurezės ir virškinamojo trakto ligų.

15. Aralijos preparatų kontraindikacijos

Bet kokius preparatus, pagamintus iš araliajos, reikia vartoti tik kvalifikuoto specialisto nurodymu ir  griežtai prižiūrint. Griežtai draudžiama juos vartoti žmonėms, sergantiems hipertonija, epilepsija, taip pat miego ir nervų sistemos sutrikimais. Nerekomenduojama vartoti vakare. Reikia būti labai atsargiems, nes bet kurioje šio augalo dalyje yra toksinų. Apsinuodijus pastebimas kraujavimas, kvėpavimo nepakankamumas, kai kuriais atvejais sąmonės praradimas.

Rausvoji rodiolė (Rhodiola rosea) arba auksinė šaknis

  1. Dirvos paruošimas
  2. Sodinimas ir priežiūra
  3. Priežiūra
  4. Dauginimas dalijant šakniastiebius
  5. Dauginimas sėklomis
  6. Transportavimas
  7. Šakniastiebių paruošimas
  8. Naudingos savybės
  9. Gydomosios savybės
  10. Naudojimas medicinoje
  11. Naudojimas liaudies medicinoje
  12.  Rausvosios rodiolės preparatų kontraindikacijos

Rausvoji rodiolė (Rhodiola rosea L.) yra daugiametis žolinis augalas iš storalapinių (Crassulaceae) šeimos. Ji turi storą ir trumpą gumbų šakniastiebį, panašų į žmogaus ranką su penkiais sulenktais pirštais. Ji auga beveik dirvožemio paviršiuje, o uodegą primenančios šaknys eina gilyn į gilumą. Šakniastiebių žvynai turi auksinę spalvą, todėl žmonės pavadino „auksine šaknimi“, o botaninis pavadinimas „rausvoji rodiolė“ atsirado dėl būdingo rožių kvapo, kai šakniastiebiai lūžta. Stiebas stačias, neišsišakojęs, iki 65 cm aukščio. Ant vieno šakniastiebio yra 10–15 stiebų. Mėsingi lapai, kaip ir visų storalapinių, yra pailgi, kiaušinio formos, dantuoti ir smailūs gale. Žiedai surenkami tankiame žiedyne. Vaisiai-lapeliai yra 6–8 mm ilgio. Gamtoje rausvoji rodiolė auga šiaurėje, Rusijos europinėje dalyje, Altajaus kalnuose, Rytų Sibire, šiaures Urale ir Tolimuosiuose Rytuose. O sodų sklypuose ją galima auginti beveik visur. Auksinė šaknis gamtoje dauginasi tik sėklomis, o mėgėjai šakniastiebius dalija taip pat, kaip, pavyzdžiui, bulves, pasirinkdami, kur yra daugiau atsinaujinančių pumpurų.

  1. Dirvos paruošimas

Augalas mėgsta drėgmę, tačiau užpelkėti sklypai jam netinka. Ruošiant dirvą, 1 kv. metrui dedami 2 kibirai gerai supuvusio mėšlo arba durpių komposto, 10–15 g azoto trąšų, 15–20 g kalio druskos, 20–25 g granuliuoto superfosfato ir 20–30 g kalkių (jei rūgštus dirvožemis). Viskas sumaišoma kastuvu.

2. Sodinimas ir priežiūra

Rodiolei reikia parinkti atvirą ir saulėtą vietą. Dirvožemis turi būti pakankamai purus ir derlingas. Jame reikia padėti kelis akmenis ir tarp jų pasodinti šaknį, tačiau nereikėtų jos įkasti giliai – dalis šakniastiebio turėtų išsikišti virš paviršiaus. Į dirvą galima įdėti nuo spygliuočių miško nukritusį viršutinį sluoksnį.

Reikėtų prisiminti, kad mūsų įprastomis sąlygomis auksinė šaknis žydi anksti pavasarį, o paskui jos ūgliai pradeda palaipsniui nykti, ir augalas praranda dekoratyvinį vaizdą, todėl reikia pagalvoti, kaip ir kuo jį užmaskuoti. Neverta sodinti auksinės šaknies gerai matomoje vietoje, arba šalia reikia pasodinti augalą, kuris vėliau jį uždengs. Tinkamiausia vieta būtų alpinariume, tarp akmenų ir kitų panašių augalų.

Rodiolė beveik nereikalauja priežiūros. Ten, kur ji natūraliai auga, dažnai lyja, o patys augalai yra beveik vandenyje – kalnų upių ir upelių pakrantėse tarp akmenų, todėl sode ją patartina dažnai laistyti, ypač sausu metu, geriausia aplaistyti.

3. Priežiūra

Rausvoji rodiolė labai gerai auga patręšta organinėmis trąšomis, todėl, atsižvelgiant į tai, kad jai reikia augti vienoje vietoje mažiausiai trejus metus, turėtumėte pasirūpinti išankstiniu humuso ar komposto įdėjimu – 10–12 kg 1 kv. m ir daugiau. Jeigu organinių medžiagų yra mažai, tai geriau jas įdėti į duobutę (0,5–1 kg). Neblogai ten įdėti po 1 valg. šaukštą superfosfato, kalio sulfato ir pelenų. Negalima padauginti azoto trąšų (išskyrus praskiestų paukščių mėšlu 1:20). Ten, kur augo bulvės ar kopūstai, nerekomenduojama skirti rodiolei vietos.

Auginant rausvąją rodiolę iš sėklų, pirmųjų metų pabaigoje susidaro maži šakniastiebiai, turintys cilindro ar kūgio formą. Jų masė paprastai neviršija 1–2 g, tačiau kartais būna atskiri gana dideli egzemplioriai (4–5 g), turintys 2–3 „kojas“ ir 3–7 atnaujinimo pumpurus. Šiuos (elitinius) augalus nuo kitų galima atskirti pagal ūglio aukštį, pasiekiantį 15–20 cm aukštį. Juos geriau pasodinti atskirai nuo kitų.

Kai augalai pasiekia 4–6 cm aukštį, pirmą kartą tręšiami paukščių mėšlo tirpalu (1:20), pridedant  vienam kibirui pusę valgomojo šaukšto superfosfato ir kalio sulfato. Po laistymo būtinai reikia užmulčiuoti. Per visą vegetacinį sezoną tokiu tirpalu tręšiama 4–5 kartus. Paskutinį kartą fosforo-kalio tirpalu tręšiama rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje, ištirpinama vandens kibire 1,5 valgomojo šaukšto superfosfato ir kalio sulfato. Toks tręšimas turi teigiamą poveikį augalų žiemojimui. Žiemai rausvoji rodiolė mulčiuojama durpėmis 1 cm sluoksniu. Antrųjų metų pabaigoje po persodinimo šakniastiebiai pasiekia 25–40 g, o elitiniai – iki 60 g.

Auksinės šaknies dauginimas

4. Dauginimas dalijant šakniastiebius

Padauginti auksinę šaknį galima bet kuriuo metu, bet geriau jau po žydėjimo. Tam nupjaunama šakniastiebio dalis su dviem ar trim pumpurais, nupjovus šiek tiek padžiovinama, tada pasodinama į naują vietą. Bet čia reikėtų atkreipti dėmesį į vieną funkciją. Jau seniai pastebėta, kad vieni rodiolės augalai duoda sėklų, o kiti – ne, nors visi žydi. Faktas yra tas, kad rodiolė yra dvilytis augalas, todėl ne visi augalai turi sėklų. Gali įvykti, kad įsigiję daugiametį šakniastiebį ir nupjaudami jį dauginimui turėsite normalų augalą, tačiau negausite sėklų, nes visi jo augalai bus tos pačios lyties. Nuo antrųjų metų šakniastiebius, kurie pasiekė 30 g ir didesnį svorį, paprastai galima padalinti į 2 dalis. Įpjoviniai apibarstomi susmulkinta anglimi ir pelenais. Kitų augalų šakniastiebiai dalijami pavasarį trečiaisiais metais.

Šakniastiebiai išvoliojami pelenuose ir pasodinami į iš anksto paruoštas duobutes, į kurias įpilama 1 litro puodelis išsijoto humuso (komposto), sumaišyto su superfosfatu ir kalio sulfatu (po 1 valgomąjį šaukštą kiekvienam). Prieš tai į duobutę įpilama 0,5 l rausvo kalio permanganato tirpalo. Šakniastiebiai taip pat užpilami humusu, paliekant atsinaujinimo pumpurus ant paviršiaus, lengvai laistomi (dirvožemiui nusėsti) ir mulčiuojami išgarintomis durpėmis.

5. Dauginimas sėklomis

Taip pat galima dauginti sėklomis, tačiau čia yra tam tikrų sunkumų. Auksinės šaknies sėklas  reikia stratifikuoti. Norint tai padaryti, vėlyvą rudenį sėklas reikia pasėti į dėžę, pabarstyti plonu smėlio sluoksniu ir palikti toje vietoje, ant viršaus uždengti plėvele. Taip pat stratifikacija atliekama šaldytuve, sėjama į dubenį arba apvyniojama drėgna šluoste. Jų laikymas užtruks pusantro mėnesio. Tokiu būdu paruoštos sėklos daiginamos patalpoje, kurios temperatūra yra +18° … + 20° C. Geriau palikti pasirodžiusius daigus dėžutėje, nes jie auga lėtai, ypač pirmaisiais metais. O po metų ar dvejų jaunus augalus galima pasodinti į nuolatinę vietą.

Rodiolės sėklaskiltė turi pailgas „kojytes“ (daigelius). Vienos savaitės amžiaus jie išsidėsto lotyniškos raidės V pavidalu, o skilčiasieklių daigelių nematyti. Jie būna vienas šalia kito, o tikrieji lapai tiesiogine to žodžio prasme išauga iš ,,stiebo“. Būnant įdėmiam, galima išvengti nesusipratimų ir neprarasti veltui metų auginant.

Tinkamiausias rausvosios rodiolės dauginimo būdas yra sėklomis. Sėklos sėjamos vėlyvą rudenį ar žiemą į nedidelę dėžę, užpildytą lengvu, maistingu, kvėpuojančiu dirvožemiu. Ant dėžutės dugno pilamas 5 cm keramzito sluoksnis. Dirvožemis palaistomas silpnu kalio permanganato tirpalu ir šiek tiek sutankinamas. Po to sėklos tolygiai išsibarstomas po paviršių, lengvai prispaudžiamos delnu. Iš viršaus išbarstomas smėlio sluoksnis (apie 2 mm). Dėžutė uždengiama plėvele ir dedama balkone arba sode. Jei jau yra sniego, pasėlius galima padengti sniegu ir vėl uždengti plėvele, apsaugančia sėklas nuo išplovimo per atlydžius ir nuo paukščių.

Kovo viduryje dėžutė dedama į šiltą, šviesią vietą. Po kelių dienų, kai pasirodo ūgliai, plėvelę reikia nuimti. Laistyti reikia labai atsargiai.

Pirmosiomis dienomis augalai vystosi labai lėtai. Gali būti taip, kad vienoje dėžutės dalyje sėklos tankiai išdygo, o kitoje yra tušti laukai. Todėl vienos savaitės amžiaus galima pradėti sodinti augalą. Bet tai turi būti daroma labai atsargiai, nors viskas yra gana paprasta. Gerai laistoma tiek sodinimo vieta, tiek patys augalai. Pagrindinis persodinimo „įrankis“ yra degtukas. Su degtuku padaroma duobutė, tada augalas su žemės gumulėliu užkabinamas tuo pačiu degtuku ir perkeliamas į duobutę.

Galite naudoti kitą rodiolės auginimo metodą, kuris taip pat efektyvus, o daigai šiuo atveju būna dar stipresni ir labiau išsivystę. Rodiolė sėjama į standartines sodintojų dėžutes, kurios kabinamos  balkonuose. Žiemą vazonai aprišami plėvele, o prasidėjus pavasariui ant turėklų virš jų tvirtinamas skydelis, pagamintas iš vielos rėmo, apvilkto plėvele. Pavasarį daigai pasirodo ir vystydamiesi lenkia net tuos, kurie buvo namuose.

Ir dar vienas patarimas pradedantiesiems – nesistenkite turėti daug to paties amžiaus rodiolės augalų. Atsižvelgiant į tai, kad auksinės šaknies šakniastiebis subręsta iki 4–5 metų, geriau turėti įvairaus amžiaus augalų, kasmet sodinti naujus.

6. Transportavimas

Rausvoji rodiolė nebijo persiuntimo ir transportavimo, tik vienmečių transportavimo laikas neturėtų būti ilgesnis nei 2 dienos, kitaip šakniastiebiai gali išdžiūti, o augalai ilgai sirgs arba mirs. Siųsti rodiolę geriausia mažose dėžutėse, šakniastiebius apibarstyti šiek tiek sudrėkintomis sijotomis durpėmis, padėjus 3–5% pelenų, kad neatsirastų pelėsių. Prieš sodinant, jas reikia nuplauti (5–10 minučių) 3,1% kalio permanganato tirpale, palaikyti minkštame vandenyje (galima su mikroelementais) 1–3 valandas, apibarstyti pelenais ir pasodinti į nuolatinę vietą.

7. Šakniastiebių rinkimas

Rausvosios rodiolės vaistinė žaliava (šakniastiebiai su šaknimis) paprastai ruošiama nuo liepos pabaigos iki rugsėjo vidurio (galima iki pirmų šalnų). Šakniastiebiai iškasami, nuplaunamos žemės šaltame vandenyje, išvaloma ruda kamštiena, supuvusios dalys, išilgai supjaustomi iki 10 cm ilgio gabalėliais ir džiovinami 50–60° temperatūroje.

Išdžiūvusi šaknis įpjovoje įgauna rausvą spalvą ir išlaiko savo aromatą.

8. Naudingos savybės

Rausvoji rodiolė iš esmės turi tik naudingų savybių. Nežiūrint į jos slaptumą (juk ji auga sunkiai pasiekiamose vietose), auksinė šaknis jau seniai žinoma gyventojams tų vietovių, kuriose ji auga. Tibeto gydytojai ir Altajaus žolininkai žinojo jos gydomąsias savybes ir naudojo ją pirmiausia kaip priemonę nuo nuovargio, tonusui pakelti ir jėgoms bei energijai suteikti. Ne veltui ji vadinama „Sibiro ženšeniu“. Dabar augalas ištirtas ir naudojamas ne tik liaudies, bet ir tradicinėje medicinoje. Preparatai, pagaminti iš rausvosios rodiolės (antpilai, užpilai, arbatos), daro tokį poveikį organizmui:

  • kartu su mankšta padeda numesti svorį;
  • galingas antioksidantas, kurį galima naudoti gydant vėžį (sumažėja ląstelių mutacija);
  • turi adaptogeninių savybių;
  • didina dėmesį (vartoja pagyvenę žmonės, vairuotojai, kurie ilgai vairavo, ir daugelis kitų);
  • naudinga sergant vegetacine-kraujagysline distonija ir širdies bei kraujagyslių ligomis;
  • normalizuoja medžiagų apykaitą, kraujospūdį ir miegą, gerina apetitą;
  • skatina protinę veiklą;
  • pagerina atmintį ir padidina dėmesį;
  • kelis kartus padidina protinę veiklą;
  • gerina ištvermę, darbingumą;
  • pagerina kepenų funkciją;
  • padeda esant fiziniam nuovargiui ir nerviniam išsekimui;
  • padeda esant nuovargiui;
  • padeda atstatyti organizmą po fizinio krūvio (todėl labai populiari tarp sportininkų).

Rausvoji rodiolė dažniausiai vartojama kaip priemonė, didinanti darbingumą, potenciją ir suteikianti jėgų.

Dėmesio! Nepatartina gerti preparatų iš auksinės šaknies vakare ir didelių dozių – perdozavus gali atsirasti nemiga ir per didelis dirglumas. Be to, auksinės šaknies antpilas yra draudžiamas esant hipertoninėms krizėms, sujaudinimui, nemigai ir nėštumui.

9. Gydomosios savybės

Jei oficialioje medicinoje rausvoji rodiolė daugiausia vartojama kaip adaptogeninė ir stimuliuojanti priemonė, tai liaudies fitoterapijoje augalas vartojamas įvairiems susirgimams gydyti: virškinimo traktui, kepenims, mažakraujystei, impotencijai. Praktiškai sveikiems žmonėms auksinės šaknies preparatai mažina fizinį ir psichinį nuovargį, normalizuoja medžiagų apykaitos procesus, pagerina atmintį ir dėmesį.

Kasdieniame gyvenime priimtiniausi yra vandens užpilai ir arbatos. Auksinių šaknų arbata vartojama kaip priemonė, stimuliuojanti centrinę nervų sistemą.

Norint paruošti gėrimą, reikia vieną arbatinį šaukštelį susmulkintų šaknų užpilti litru vandens, virti 7–10 minučių, palaikyti 30–40 minučių ir gerti po 2–3 stiklines per dieną, įdedant cukraus ar medaus pagal skonį.

Labai populiari arbata, pagaminta iš auksinės šaknies, įdedant šių vaistinių augalų: badano (juodieji lapai), žemogių lapų, gervuogių, aviečių ir juodųjų serbentų; jonažolės žiedų, čiobrelių.Visi augalai imami vienodais kiekiais. Du, tris valgomuosius šaukštus sauso žolių mišinio užpilti 1 litru verdančio vandens ir palaikyti 1 valandą, įdėti medaus arba cukraus pagal skonį.

Tačiau nerekomenduojama nuolat gerti tokių arbatų. Jos rekomenduojamos tik dirbant sunkų  fizinį ir psichinį darbą, peršalus ir esant kitoms sirgimo sąlygoms. O geriausia tokiais atvejais yra gydytojo konsultacija.

Iš rausvosios rodiolės vaistinių formų žinoma tik viena – skystas ekstraktas, kuris gamyklos sąlygomis gaminamas spirito pagrindu.

Lengviausias būdas yra pagaminti iš šaknies alkoholio ar degtinės antpilą. Norint tai padaryti, reikia paimti susmulkintą šaknį ir 40% alkoholio (degtinės), santykiu 1:10, užpilti ir palaikyti 2 savaites. Antpilą gerti po 10–15 lašų du kartus per dieną: ryte ir per pietus 20 minučių prieš valgį.

Rausvosios rodiolės skystą ekstraktą gydytojai skiria pacientams, sergantiems neurozėmis, hipotenija (žemas kraujospūdis), vegetacine-kraujagysline distonija ir kitomis ligomis (po 5–25 lašus 3 kartus per dieną 15–30 minučių prieš valgį, gydymo trukmė nuo 10 dienų iki 4 mėnesių). Taip pat pažymimas jos stimuliuojantis poveikis sveikiems žmonėms pervargimo atveju ir sergantiems astenine būsena po somatinių ir infekcinių ligų.

10. Naudojimas medicinoje

Europos medicinoje dar neseniai vaistus iš rodiolės vartojo nedažnai. Paprastai jos antpilas buvo naudojamas įtrynimo būdu nuo galvos skausmo. Šiais laikais jau žinoma kur kas daugiau apie šį augalą. Rausvosios rodiolės (Rhodiola rosea) arba auksinės šaknies preparatus rekomenduojama vartoti tokiais atvejais:

  • pervargimo atveju (net ir visiškai sveikiems žmonėms);
  • psichiatrijoje – šalutiniams poveikiams, atsiradusiems dėl psichofarmakologinių medžiagų vartojimo, pašalinti;
  • sergant šizofrenija;
  • po buvusių ligų, ypač sunkių (įskaitant infekcines);
  • sergant vegetacine distonija;
  • padidinti organizmo atsparumą hipotermijai, stresui, perkaitimui ir daugeliui kitų nepalankių aplinkos veiksnių;
  • sergant neurozėmis;
  • regėjimui ir klausai pagerinti;
  • po sunkių operacijų organizmo funkcijoms atstatyti;
  • esant hipotonijai;
  • vyrų potencijai padidinti;
  • kai sumažėjęs apetitas ir blogas virškinimas;
  • sergant podagra;
  • tam tikroms odos ligoms gydyti (padeda užgydyti žaizdas, opas, pašalinti dermatitą, įvairius bėrimus, padeda nuo pragulų ir dirginimo);
  • sergant mažakraujyste;
  • sergant cukriniu diabetu.

Išskirtinos tokios priemonės:

  1. Šakniastiebių ekstraktai, kurie geriami lašais (geriausia, kaip paskyrė gydytojas).
  2. Šaknų užpilai (užplikyti 200 ml verdančiu vandeniu 10 g susmulkintų šaknų) vartojami po pusę stiklinės 2 ar 3 kartus per dieną.
  3. Skystas rodiolės ekstraktas išoriniam naudojimui: vartojamas piorėjai (pūlių tekėjimas), dantenoms tepti.

11. Naudojimas liaudies medicinoje

Altajai jau seniai praktikuoja rausvosios rodiolės vartojimą. Jie mano, kad tai universali priemonė nuo įvairių ligų. Ja gydo:

  • mažakraujystę;
  • impotenciją;
  • nervų ligas;
  • skrandžio ligas;
  • malšina stresą;
  • parodontozę;
  • anginą ir kitas ENT ligas (skalauti gerklę ekstraktu, praskiestu vandeniu, santykiu 1x 5);
  • vyriškai jėgai padidinti (gerti auksinės šaknies užplikytą arbatą).

Rodiolė taip pat vartojama profilaktiškai, siekiant pagerinti sveikatą: 15 lašų tuščiu skrandžiu prieš valgį kasdien. Namų sąlygomis lengva paruošti priemonę iš rausvosios rodiolės (auksinės šaknies). Ekstraktas: imama 50 gramų gerai sumaltų šaknų, užpilama 0,5 litro degtinės. Vartoti ne daugiau kaip 2 kartus per dieną, 1 arbatinį šaukštelį (jei augalas išaugintas savo sode, dozę reikia padvigubinti). Jei vartojant rausvąją rodiolę sutrinka miegas (jis tampa neramus, kyla problemų užmigti), tuomet geriau vakare preparatų nevartoti.

12. Rausvosios rodiolės preparatų kontraindikacijos

Rausvoji rodiolė (auksinė šaknis) turi būti vartojama atsargiai, tiksliai rekomenduojamomis dozėmis. Būkite budrūs: perdozavus gali sumažėti darbingumas ir atsirasti nemiga, panika, stiprus sujaudinimas, tachikardija.

Dažnai žmonės, nustatydami sau neteisingą diagnozę, gali sau tik pakenkti. Viršijus dozes, galima žymiai padidinti kraujospūdį, gali atsirasti tokie požymiai kaip per didelis susijaudinimas, burnos džiūvimas ir kt.

Dozė daugiausia apskaičiuojama pagal svorį, vartoti ne daugiau kaip 600 mg priemonės per dieną. Rodiolės ekstraktas gali sustiprinti kitų adaptogenų veikimą. Jei jie vartojami kartu, gali išsivystyti įvairių reakcijų (pavyzdžiui, alerginės). Spiritizuoti eliksyrai netinka žmonėms, linkusiems į alkoholizmą ir sergantiems kepenų ligomis.