„Aš užmigau viename pasaulyje, prabudau kitame. Linksmybės staiga nustojo būti pasakiškos. Paryžius nebėra romantiškas miestas, Niujorkas nebėra daugiau pats svarbiausias herojus, didingoji Kinijos siena daugiau nebe tvirtovė, minkšta ir tuščia. Apsikabinimai ir bučiniai tapo ginklais, o ne tėvų ir draugų aplankymas parodant, kaip karštai mes juos mylime. Jūs staiga suprantate, kad vyriausybė, pinigai ir grožis nieko nereiškia, ir jie negalės duoti jums labai reikalingo deguonies. Ir žemė tęsia savo gyvenimą ir dar gražiau. Ji ką tik tiesiog uždarė mus, žmones, narvuose. Galima pagalvoti, kad ji sako: „Jūsų čia gali ir nebūti. Oras, žemė, vanduo ir dangus yra geresni be tavęs.“ O kai pagaliau galima bus ištrūkti iš narvo, prisiminkite visi amžiams: Jūs esate tik svečiai, bet ne šeimininkai.“