„Mokslas apie džiaugsmą“

Konkordija Antarova

Parengė LLMA prezidentas Aleksas Vienažindys

„Mokslas apie džiaugsmą” – tai darbiniai užrašai, juose užrašyti dalykai buvo panaudoti rašant knygą “Du gyvenimai”, apie Pakylėtųjų Mokytojų darbus, jų mokinių gyvenimus bei tenkančius išbandymus.

1.

imagesAtmink, kad džiaugsmas – nenugalima jėga, tuo tarpu nusiminimas ir neigimas sužlugdys viską, ko tik besiimtum. Žinojimas auga ne dėl tavo laimėjimų prieš kitus, išaukštinančių tave laimėjimų. Bet dėl išminties, ramybės ir džiaugsmo, kuriuos tu įgijai tada, kai niekas to nematė. Laimėk mylėdamas – ir tu laimėsi viską. Ieškok džiaugsmingai – ir visa tau atsilieps. Gyvenimas, visas Visatos gyvenimas, visada yra teigimas. Kurti galima tik teigiant. Kas gi nesugeba išmokti savo kasdienos gyvenime teigimo džiaugsmo esant įvairioms aplinkybėms, tas negali tapti šviesa kitų kelyje.

Kuo žmoguje daugiau savasties instinktų, t.y. kuo jis stipriau sutelkia dėmesį į savąjį „aš“, tuo didesnės ir gilesnės jo abejonės, tuo dažniau iš jo akių byra ašaros, tuo aršesnė jo kova su savąja prigimtimi, su savosiomis aistromis, savosiomis siautulingomis, paskendusiomis troškimuose, nežinančiomis ramybės mintimis.

Kovoje su pačiu savimi dar niekas ir niekada nepatyrė išsigelbėjimo. Nes į priekį einama tik teigiant, bet ne neigiant. Ne kova su aistromis turi užvaldyti žmogaus dėmesį, bet džiaugsminga meilė Gyvenimui, laiminant visas Jos formas, lygmenis ir būties etapus.

Nėra nei ramybės, nei taikos esybėse, kurios ieško vis naujų ir naujų apreiškimo šaltinių. Tai, ką jie nugriebia iš pasitaikančių jiems užrašų ir knygų, visa tai įsiurbia proto žievės paviršėliais, bet mažai kas įsiskverbia į jų šventų švenčiausiąją širdies esmę.

Paprasti žodžiai, skambantys džiugiai, ištariami savosios širdies ramybėje, greičiau pasiekia tikslą nei šimtai perrašytų tiesų, išieškotų skirtinguose „šaltiniuose“.

Žmogus turi gyventi, skleisdamas kiekvienam sutiktajam taikos ir ramybės emanacijas. Paprasto žmogaus tikslas visiškai nėra tapti šventuoju ar siekti juo patapti. Bet kiekvieno žmogaus būtiniausia ir privaloma užduotis – pragyventi savo paprastą kasdienę šiandieną taip, kad įnešti į savo ir kitų būtį lašelį ramybės ir džiaugsmo.

Paprastas jūsų kasdienis darbas. Apkabinkite kiekvieną, pas jus apsilankiusį. Jei pas jus užėjo vienišas žmogus, atiduokite jam visą savo širdies šilumą, kad išėjęs pajustų turįs draugą. Jei ateis sielvartaujantis, nušvieskite jo gyvenimą savuoju džiaugsmu. Jei ateis silpnas, padėkite jums atsiskleidusiu žinojimu apie naują gyvenimo prasmę. Ir jūsų gyvenimas taps palaiminimu žmonėms.

Rūškaniausiais ir tragiškiausiais gyvenimo momentais negalima pamiršti paties svarbiausio: džiaugsmo kad esate gyvas, kad galite kažkam pagelbėti, suteikdami žmonėms ramybės ir saugumo pajautimą.

Niekada neįsileisk nuviliančio „nepasiekiamumo“ jausmo, sutikus kito dvasios didybę. Visada laimink pasiekusį daugiau nei tu ir išliek jam savo džiaugsmą, kad jam būtų lengviau siekti dar didesnių aukštumų. Paprasčiau, lengviau, linksmiau – šie žodžiai – ištisa programa kiekvienam žmogui. Šiuose žodžiuose įžvelk, kad dvasios didybė, tai ne jungas, ne atsižadėjimas ir ne žygdarbis, o tik pilnatvės harmonija. Ji pasireiškia nuolatiniame, nei minutei nenutrūkstančiame džiaugsme.

Neprisiimk ant savo pečių bereikalingų skolų ir įsipareigojimų. Eik džiaugsmingai. Nubusdamas ryte, laimink savo naują auštančią dieną ir pasižadėk sau priimti iki galo viską, kas tau joje skirta. Žmogaus širdies kūryba – jo kasdienė įprasta diena. Ji tuo ir pasireiškia, priimant visas kasdienes aplinkybes kaip neišvengiamas, kaip vieninteles savas ir nuskaidrinant jas meile, gailestingumu, atlaidumu. Bet tai nereiškia sulenkti nugarą ir leisti blogiui ant tavęs joti. Tai reiškia ir kovoti, ir mokytis save valdyti, ir kristi, ir vėl keltis, ir įveikti kliūtis, ir jas nugalėti. Galbūt išoriškai ne visada pasiseka jas nugalėti. Bet viduje jas reikia nugalėti su meile.

Siek savo santykius su žmonėmis perkelti iš smulkmeniškų ir sąlygotų nešvarumų į amžinybės ugnį. Laužyk išaugančias sąlygotumų užtvaras tarp tavęs ir žmonių. Ir ieškok visų galimybių suprasti būseną to, su kuo bendrauji. Ir tu visada rasi būdą, kaip į šipulius sudaužyti prietarų kliūtis, nevykusiai atsirandančias tarp žmonių, atverti visa, kas geriausia savyje, ir pasiekti kito žmogaus širdies šventyklą. Atrask savyje meilės žiedą ir padėk jį po kojomis tam, su kuo kalbi. Ir tik retkarčiais susitikimai su visiškai piktais žmonėmis liks be tavo mylinčios pergalės.

Broliai ir draugai. Ne tai vadinkite malone, ką patys duodate ar tai jums duodama kaip skola, įsipareigojimas, sunki našta. Nes tai vis dar nesąmoningo suvokimo lygmuo.

Bet malone tai vadinkite, ką duodate džiaugsme, spindinčioje laimėje gyventi ir mylėti.

Ne tas myli, kuris atlieka savosios garbės ir ištikimybės pareigą. Tačiau tas, kuris gyvena ir kvėpuoja būtent dėl to, jog myli ir džiaugiasi, nes kitaip negali.

Ir iš širdies einanti tokio žmogaus meilė, tai ne apgirtimas ir kerai, sukuriantys sąlyginį grožį, bet pats tyriausias grožis, nešantis visiems taiką ir ramybę.

Džiaugsmu audžiama spindinti dvasios materija, džiaugsmu žmogus įvedamas į vienybės su kitais žmonėmis, o pasėkoje ir su visa Visata, suvokimą.

2.

Svarbu pačiam tvirtai žinoti, ko būtent tu sieki. Svarbu nebūti tuščiu ir svyruojančiu viduje, kada pradedi savo naują kūrybos dieną. Svarbu, vis stipriau teigti ištikimybę tam, ką pasirinkai sau kaip gyvenimo kelią, ir taip užbaigti šią dieną. Užbaigiant ją, visiškai aiškiai atsakyti sau į klausimą, kame buvai tvirtas, kur nukrypai nuo šviesios idėjos, dėl kurios gyveni ir dirbi. Svarbu nugyventi kiekvieną dieną dirbant taip lengvai ir dorai, lyg tai būtų paskutinė tavo gyvenimo diena.

Beprasmiška laukti ypatingų išbandymų. Paprastoje pilkoje kasdienybėje reikia įžiūrėti svarbiausius meilės pasireiškimus, o savo einančią dieną pragyventi lengvai – štai pats pagrindinis jos bruožas. Gyvenantis meilėje kiekvienos dienos eiliniuose darbuose, turi būti dvasinės vienybės grandimi su visa jį supančia aplinka.

Tu pasirinkai šį kelią, kuriame jausmų ir minčių heroizmas gyvena ne svajonėse ir idealuose ar fantazijose, o kasdieninės pilkos dienos darbuose. Todėl budriai perprask tegu ir pačius menkiausius gyvenimo reiškinius – tuos mažiausius dvasios universitetus, šimtai kurių pasitaiko kiekvieno žmogaus eilinėje dienoje.

Įsisavink pirmąją žmonių, siekiančių eiti koją kojon su savo tauta, su savo amžininkais, taisyklę: NĖRA MENKŲ DALYKŲ. Kiekvienas veiksmas yra arba Gyvenimo teigimas – ir tada tai reiškia bendradarbiavimą su Juo. Arba jis yra paniurusi mintis apie save, o tai yra neigimas, nesuvokimas pagrindinio gyvenimo dėsnio šioje žemėje: visa yra tavyje, ir viskas dėl visuotinio gėrio, nes visa yra meilė. Neturint tokio supratimo, žmogaus egzistencija yra apnuogintas egoizmas ir neišmanymas.

Įprask kiekvieną einamąjį darbą atlikti kaip patį svarbiausią. Įprask nepilti pipirų ant savo teigiamos kasdienės veiklos ir minčių. Taip apsunkinsi ne tik pats save, bet ir visus tuos, kurie tave supa.

Negalima siekiant kažko aukštesnio painioti vartotojo sąvokas su išminčiaus suvokimu. Ne tas išminčius ir didvyris, kuris vieną kartą sugebėjo atlikti didelį žygdarbį. O tas, kuris suprato, kad jo paties kasdienė darbo diena ir yra didingiausias dalykas iš to, ką davė jam Gyvenimas.

Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina akimirkos, kai jis pradeda kitaip vertinti gyvenimo įvykius. Visi mes keičiamės, jei judame pirmyn. Bet ne pats tas faktas, kad mes keičiamės, yra svarbus, o tai, KAIP mes įsiliejame į mus bekeičiantį Gyvenimo judėjimą. Jei mes ramiai ir susitvardę pasitinkame pasitaikančius dienos eigoje išorinius įvykius, mes galime nugirsti juose mūsų Gyvenimo akimirkos išmintį. Mes galime pamatyti nepaliaujamą visos Visatos judėjimą, suvokti esantys jos dalimi ir suprasti, kaip giliai mes esame susiję su visu jos judėjimu.

Tik nesitikėk, kad išsilaisvinęs visada gali būti laisvas nuo išorinio šurmulio, nuo jo iliuzinių pančių, nuo buitinių rūpesčių ir jų sąlygotumo. Geriausiai savo tautai tarnauja tas, kas nepastebi to šurmulio naštos, nes suvokė savo Gyvenimo prasmės esmę: būtent į šią tuštybę įnešti Šviesos jėgą.

Žmogaus gyvenime negali būti nė akimirkos sustojimo. Žmogus be perstojo auga ir keičiasi. Visa, kas yra sąmonėje, keičiasi ir plečiasi. O jeigu žmogus nemoka išmintingai priimti šių besikeičiančių aplinkybių, nesugeba tapti jas nukreipiančia ir valdančia jėga, jos sunaikins jį, kaip šaltis naikina grybų gyvenimą, kaip sausra naikina pelėsius. Ir žinoma, toks žmogus, nemokantis pats besikeisdamas ant savo pečių lengvai ir paprastai nešti gyvenimo naujomis aplinkybėmis naštą, bus panašus į grybą arba į pelėsį, bet ne į besigrūdinančios ir kovoje augančios kūrybinės minties žvilgesį.

Nėra pilkos kasdienybės, yra spindinti šventovė, kurią kiekvieną darbo dieną stato pats žmogus. Ne dangaus platybėse turi skrajoti žmogus, siekdamas gurkštelti grožio ir pailsėti nuo žemiškojo purvo. Bet į purviną, prakaituotą ir sielvarto kupiną žemę jis turi įlieti lašelį savo geranoriškumo. Žmogaus gyvenimas žemėje – tai ta Visatos dalelė, kurią jis sugebėjo priimti į save, savyje kūrybiškai perdirbti, apvalyti kančiomis ir išlieti atgal į Visatą, kad padėti jai judėti pirmyn.

Jei žmonės užsiėmę vien tik kontempliacija, jeigu jų proto ir širdies jėga nukreipta tik į vidinio tobulėjimo paieškas, mes žinome, kad jiems uždarytas amžino judėjimo kelias. Nes Visatoje nėra galimybės gyventi tik sau, neįsitraukiant į pasaulio gyvenimą.

Žmogaus sąmonės pokyčiai negali vykti aukštyn, jei jo širdis tyli ir jis nemato kitose esybėse to paties dangaus, kurį atvėrė savyje.

Auginti jėgą kiekvieną dieną. O tam išmok veikti, o ne laukti, kurti, o ne ruoštis ir kaupti jėgas. Veikimas, veikimas ir dar kartą veikimas – štai toks darbo kelias šioje žemėje.

Tačiau savo amžinąją jėgą tu negali padaryti nei geresne nei blogesne ŠIANDIEN, jei VAKAR pragyvenai tik svajonėmis apie veikimą. O veikė kiti, einantys greta tavęs, kurių dvasios ugnis buvo gal kur kas silpnesnė nei tavoji. Tačiau jie veikė, o tu vis galvojai, kaip veiksi ir praradai savo amžinąją jėgą neveikloje, be naudos ir prasmės prarasdamas praskrendančią akimirką „dabar“.

Pradėdamas naują dieną gyvenk taip, lyg tai būtų tavo paskutinė diena. Tačiau paskutinė ne pagal norų gobšumą ir skubotumą, ne pagal dvasines įtampas, o paskutinė pagal darbo harmoningumą ir jo nesavanaudiškumą.

3.

Pagalvok, kas yra BAIMĖ. Tai pats sudėtingiausias iš visų žmogiškųjų pojūčių. Jis niekada žmoguje negyvena vienas, tačiau visada yra apsuptas niekšų spiečiumi, ne ką menkiau griaunančių dvasinį žmogaus gyvenimą, nei pati baimė. Baimė užkrečia ne tik patį žmogų, ji subtiliausiomis vibracijomis užpildo aplink jį visą atmosferą, kurių kiekviena nuodingesnė už kobros nuodus. Tas, kas pilnas baimės, yra užslopintas kaip aktyvi, išmintinga ir laisvai mąstanti būtybė. Mintis tik tada gali lietis, teisingai pagaunant intuicijos blyksnius, kada visa žmogaus asmenybė veikia harmoningai, pusiausvyroje su visomis organizmo jėgomis. Tik tada tu patenki – per sąmoningumą – į tą viršsąmoninę būseną, kurioje gyvena dvasinė tavo kuriančiosios asmenybės dalis. Jeigu tavo mintis yra akmeniniame baimės bate, tau neįmanoma atitrūkti nuo gyvuliškos, vien tik gyvuliškos, organizmo dalies. Tavo dvasia neišsiskleidžia.

Žmonės, įsivaizduojantys save dvasiškai nušvitusiais, o iš tikrųjų tik retkarčiais nusimetantys akmeninius baimės batus, yra labiausiai apgailėtini iš visų klystančiųjų. Jų amžinos ašaros ir aimanos dėl mylimųjų, tai tik apgailėtinos egoizmo ir kūniškų prisirišimų prie esamos formos nuotrupos, be jokios tikrosios saviraiškos proveržio.

Žmonės, gainiojami po žemę baimės, yra nepilnavertės žmogiškosios būtybės. Kurti didžius dalykus, kurti Gyvenimą jie negali.

Akys, kurios verkia, negali matyti aiškiai. Kaip ir ausys tų, kurie skundžiasi, guodžiasi ir girdi tik savo širdies liūdesį, negali išgirsti Gyvenimo šauksmo. Ir minorinėje gamoje plakanti širdis monotoniškai tuksi: „Aš, aš, aš“.

Negalima iš savęs išplėšti kokio nors vieno jausmo, kad organizmas aidu neatsakytu į vieną ar kitą dvasios judesį.

Jeigu tu šiandien, šią minutę pasidavei baimei – visas tavo organizmas susirgo. Jeigu tu pažengei džiaugsme ir didvyriškumo jausme – tu įpynei į savo organizmą tas pergalės prielaidas, kurios po tam tikro laiko pradės veikti visame tavo gyvenime.

Jei tu pradedi iš anksto mokyti savo nervus, kaip jiems priimti vieną ar kitą reiškinį, ir dar įpainioji tai į baimės ir prisiminimų tinklus, tu niekada teisingai nepriimsi nei vieno Gyvenimo fakto.

Drąsa, tik drąsa ir narsa atskleidžia žmogų, visas jo jėgas ir talentus. Siek atrasti savyje laisvus Gyvenimo pojūčius, neapsunkintus asmeninėmis nesėkmėmis ir skausmo šiukšlėmis. Joks sielvartas negali sukaustyti tos absoliučiai nepriklausomos esmės, kuri gyvena žmogaus širdyje.

Būkite drąsūs. Nesustokite kelyje tam, kad apverktumėte neteisingus praeities žingsnius. Kiekvienas toks sustojimas uždeda ardantį sluoksnį jūsų dabarčiai. Iš savų klaidų mokosi tik tie, kurie išauga dvasia, suprasdami savo vakarykštį menkumą. Tas, kas sutvirtėjo šiandien, pamatęs vakarykščiame nesusipratime ar barnyje su žmonėmis savo paties klaidą ir nusprendė daugiau jos nebekartoti, tas šiandien aršinu paaugo visuose savo reikaluose ir susitikimuose. Kas gi užpylė ašaromis, skundais, nusivylimu savo vakarykštę nesėkmę, tas šiandien priėmė piktžolės likimą, kurią plačiu ratu aplenkia net alkanas gyvulys.

Žinių troškimas netenka prasmės, neturint dvasinių jėgų panaudoti šias žinias kasdienėje veikloje.

Tiesa, perskaityta verkiančiomis akimis, neapšvies žmogaus kelio jo pilkoje kasdienybėje. Ir jo diena, perskaičius tiesą, liks pilka diena, kupina abejonių ir kankinančių norų diena.

Tiesa, perskaityta akimis, kurios nustojo verkti, nušvies pilką žmogaus dieną. Dienos eigoje sukurs jame keletą šventovių, nes jis įvedė tiesą į savosios dienos darbus. Ir diena jo tapo spindinčia džiaugsmo diena gyventi, o ne liūdesio ir visų dvasinių vertybių, kurias surinko anksčiau, pakrikimo diena.

Švara ir bebaimiškumas – pirmos dvasinės pasaulėžiūros sąlygos. Visa jėga ir visa nauja tavo egzistavimo prasmė – išmokti nieko nebijoti. Mokykis visiško bebaimiškumo. Ir neužmiršk, kad narsa – ne tik bailumo nebuvimas. Tai visuminis organizmo darbingumas, visiška ramybė pavojaus atmosferoje.

Tačiau susivaldymas gali tapti beprasmiu, jei tai tik asmeninis aktas, o ne aktyvi jėga. Ta jėga, kuri priima į save sutiktojo susierzinimo emanacijas ir užgesina jas, kaip sandarus dangtelis, tvirtai užspaudžiantis puodynę su raudonomis anglimis ir sulaikantis jų liepsną.

Neįmanoma slėpti viduje nesantarvės, kankintis ir sproginėti, o išoriškai rodyti tariamą ramybę ir šiuo dviveidišku susivaldymu padėti žmogui įveikti sunkias minutes. Tik išties išmintingas elgesys, tai yra tvirtai įtikėta vidinė ramybės būsena, gali padėti artimui. Vien tik savo pasirodymu, vienu susitikimu jis gali nutraukti tūkstančius žmonių dramų. Toks gyvas išminčiaus pavyzdys. Ir kokiu pavidalu tai žmogui bepasirodytų, gali pakelti jo jėgas didvyriškam poelgiui. Gali padėti jam pasikeisti iš menko, vien dėl savęs pergyvenančio vienos gatvės žmogaus į dvasingą savęs kaip visos Visatos vieneto suvokimą. Visatos, neišvengiamai pavaldžios vienam ir tam pačiam tikslingumo įstatymui, kuris veda visa kas gyva žemėje – nuo vabalėlio iki žmogaus – į tobulybę. Jūs galite pasakyti, kad visa tai žinote ir suprantate. O iš tiesų, tai nieko nežinote ir nesuprantate. Todėl, kad išminties kalba žinoti – tai reiškia mokėti. O suprasti – tai reiškia veikti. Tas, kas kalba, kad žino ir supranta, tačiau nemoka veikti savo darbo dienoje, iš tiesų nieko nežino. Jis savo nemokšiškumu niekuo nesiskiria nuo cirko šunų ir arklių, paprasčiausiai įvaldžiusių eilę įprastų asociacijų, įsisavintų ta ar kita tvarka.

Gyvenime yra tik viena nenugalima jėga, ir ta jėga – Džiaugsmas. Kiekvieną kartą, kai jums kas nors nepavyksta, kai jūs norite nugalėti visas kliūtis ir pasiekti rezultatų, laimėkite mylėdami ir besidžiaugdami. Kiekviena jūsų ašara ir nusivylimo žodžiai, sugniuždys tai, ką jau pasiekėte per savo gebėjimus ir atitolins pergalę toli nuo jūsų.

4.

Kelias – tai nepertraukiamas judėjimas, kur negali būti nei akimirkos sustojimo. Kai tik pyktis ir susierzinimas įsibrauna į kelią, tai yra į paties žmogaus veiksmus, visas kelias sustoja. Nebeskamba jo harmonija ir vėl reikia ieškoti, kaip įsilieti į Visatos simfoniją, nužengusią savo kūryboje į priekį, kol žmogus mindžikavo vietoje. Niekam nėra galimybės kilti Visatos laipteliais, jei jo būdas sunkus sutiktiesiems, jei jo susierzinimo šūksnis ar pamokoma, nepatenkinta kalba nepadeda sutiktajam nusiraminti, bet iššaukia jame protestą.

Visur viso gyvenimo pirmoji grandis – ramybė širdyje. Kuo didesnėje taikoje žmogus eina per gyvenimą, tuo plačiau ir toliau jis mato. O kuo toliau mato, tuo vis labiau supranta, koks jis mažas, kiek mažai gali ir žino, kiek dar daug jam reikia pasiekti.

Perjunkite savo mintis, pamirškite save ir galvokite tik apie tai, kaip nesuardyti visuotinės harmonijos savo dygiomis srovėmis. Pragyvendamas dieną, žmogus turi kuo daugiau galvoti, kaip įnešti didžiausią taikos dalį į darbus ir susitikimus. Ramybė, kurią viena siela įlieja kitai – tai tie klijai, kurie užgydo susierzinimo žaizdas, prie siautėjančių aistrų mėlynių prideda šildantį kompresą ir įlieja balzamą į nusivylusią pašnekovo širdį.

Niekada nepamirškite, kad visa veikla, kokia kilni ji bebūtų, daugeliu atveju bus sunki jūsų sutiktiesiems, jei pats būsite maište ir nesantaikoje. Vertingiausias darbas nebus prieinamas masėms, jei pats dirbantysis buvo nuolat ties riba prarasti savitvardą. Jo darbas, net genialus, liks prieinamas tik nedaugeliui, nes įgyvendinti didžią ar mažą idėją liaudies masėse gali tik tas, kurio jėgos yra nuolatinėje pusiausvyroje.

Neturint ramybės savo širdyje, negalima jos perduoti kitam. Duoti galima tik tai, ką turi pats. Kitu atveju, visos pastangos atnešti žmogui taiką ir paguodą bus tik tuščias žiedas, protavimo spiralė, žodžiai, be prasmės ir tikslo paleisti į eterį, kur ir be šito daugybė šiukšlių. Jei pamokslas apie naujas idėjas mažai efektingas, tai tik dėl to, kad jis yra visiškai formalus. Kviesdami žmones aukoms ir netektims dėl aukštų tikslų, pamokslininkai dažniausiai padaro išimtis sau. Tuos iš jų, kurie neša pamokslą ne žodžiu, bet gyvu pavyzdžiu, visada lydi sėkmė.

Mūsų vaizduotės kuriamos meilės ir grožio iliuzijos mus kankina tol, kol mes patys sau neišsikovojame nuo jų pilnos laisvės. Ir tik tada griūva mūsų išorinio grožio iliuziniai troškimai, kada mumyse atgyja visas grožis, kurį nešiojamės savyje. Visi širdgėlos, netekčių, nusivylimų postūmiai moko suprasti, kad nėra laimės sąlygiškose iliuzijose. Laimė gyvena tik laisvame savanoriškame darbe, nepriklausančiame nuo apdovanojimų ir pagyrų, kurias mums už jį suteiks.

Jei jūs vertinate tik žemiškas vertybes, tokias kaip pinigus, brangenybes, turtus ir su jomis susijusią išorinę padėtį, o sielos klausimai jums yra bereikalingas nemokamas priedas, jūsų pastangos įgyti tikrąsias žinias, kurios priklauso didingam gyvenimui, visada baigsis nusivylimais.

Ieškokite žinojimo, kad suprastumėte, jog nelaimės kaip tokios nėra. Viskas, visi stebuklai ir nelaimės yra pačiame žmoguje. Kai žmogui atsiveria žinojimas, jis tampa ramus, nes jame atgyja išmintis. Neieškokite stebuklų, jų nėra. Ieškokite žinojimo – jis yra. Ir visa tai, ką žmonės vadina stebuklais, tai tik vienas ar kitas žinojimo lygmuo.

Perspektyva, atveriama žinojimu, atsiveria kiekvienam ne iš karto, kaip perspektyvos pojūtis dailininkui. Dvasinių žinių knyga nėra išorėje, ji žmogaus širdyje. Ir skaityti ją gali tik tas, kuris mokosi gyventi kiekvieną naują dieną, kurią pradėjo, vis keldamas savo kūrybos lygį.

5.

Prieš naujus posūkius kelyje kenčia tik tie, kas savyje nešioja vis dar meilėje neištirpintą savąjį „aš“. Kas ieško apsunkęs aistromis, tas dar labiau pasiklysta.

Jei žmogus sako, kad jam patinka mokslas, tačiau jis nemyli žmonių, dėl kurių ieško žinių, nemato žmonėse aukščiausių tikslų – jis tik mokslo kapo kasėjas. Jei žmogus eina per gyvenimą, nepastebėdamas aukų ir pasiaukojimo tų, kurie lydi jį šiame gyvenime, jis neprieis iki tų aukščiausių kelių, kuriais eina tikrai didieji žmonės. Jei žmoguje, jam siekiant aukštų mokslo laipsnių ir garbės, atrofuojasi švelnumas, gerumas, jis pats iš savęs atima galimybę pasiekti bendravimo džiaugsmą su žmonėmis, pavergiančiais jį savo veiklos pilnatve ir užmojais. Lygiai tokie patys reikalai yra su meile gamtai. Kad pastebėti jos pastangas padėti kiekvienam mylėti ją savyje ir save joje, reikia išmokti pastebėti savo tikros motinos gyvenimo žygdarbį. Išmokti mylėti ją, kad visame tolimesniame gyvenime visiems laikams žinoti, kas tai yra meilė.

Bet kuri meilės forma, kurioje yra baimė, būtinai bus bjauri.

Tu privalai galvoti, ir labai smarkiai galvoti, kad tavo širdyje nekirbėtų pavydo kirminas. Didesnio siaubo, nei pavydo priepuoliais persmelktas savas gyvenimas, neįmanoma net įsivaizduoti. Sau ir aplinkiniams visą gyvenimą galima užnuodyti ir netgi prarasti visą ilgo gyvenimo prasmę tiktai todėl, kad dienos buvo suskaidytos pavydu. Galima turėti didžiulį talentą, galima patraukti žmoniją į naujas literatūros, muzikos, tapybos sferas – ir vis tik asmeniniame šeimos gyvenime susikurti sau tokį geležinį aistrų narvą, jog prisieis daugybės metų, kad išgyvendinti tuos pelėsius savoje dvasioje, kurie užauginti pavydžiame šeimyniniame gyvenime.

Devyniasdešimt devyniais atvejais iš šimto tai, ką žmonės vadina meile, iš tikrųjų yra jų prietarai ir prietaringumas, arba jų savimeilė. Tikroji meilė bus tik ta, kuri atskleidžia visus sugebėjimus ir talentus kūrybinei veiklai, kuri išlaisvina žmogaus dvasią.

Bet kuris išsiskyrimas yra kankinantis tik iki tol, kol žmogaus dvasios jėga subręsta tiek, kad siųstų kūrybinę meilės srovę savo mylimajam su tokia energija, kuri, bet kurią minutę, supintų į vieną bendrą tinklą abiejų ištikimybę. Ši dvasios galia vystosi taip pat, kaip ir bet kuris kitas žmogaus gabumas. Kasdieninė džiaugsminga mintis apie žmogų prilyginama žaibiško tilto, ant kurio galima išmokti mintimis susitikti su žmogumi, apie kurį džiaugsmingai, švariai, įdėmiai ir pastoviai galvosi, atramų klojimui.

Nepamirškite, kad patys svarbiausi žmogaus susitikimai – tai susitikimai su vaikais. Daugiau skirkite jiems dėmesio – mes niekada negalime žinoti, ką mes sutinkame kūdikyje.

Kūdikis – tai ne tironas, kuris užvaldo visą tavo gyvenimą. Ne stabas, dėl kurio tu atsiriboji nuo viso pasaulio ir pasaulį atriboji nuo savęs tam, kad sukurtum uždarą, ankštą šeimos narvelį, surištą vien tik asmeniniais interesais: meile „saviems“. Kūdikis – tai naujas meilės ryšys su visu pasauliu, su visa Visata. Tai išlaisvinta motinos ir tėvo, pas kuriuos augs ne „mūsų“, „savas“ kūdikis, bet siela, duota apsaugai, meilė.

Nepamirškite, kad pas jus gimę vaikai, – ne tik kūno ir kraujo vaisiai, priklausantys jums., bet tai brangios taurės, kurias Gyvenimas jums davė saugojimui, pagerinimui ir kūrybinės ugnies jose vystymui. Neprilipkite prie jų, kaip sraigė prie kriauklės. Visada galvokite, kad jūsų namuose jiems pagyventi ir pasisvečiuoti lemta tik kurį tai laiką, kol subręs savam gyvenimui.

Vaikai ne tik gyvenimo gėlės. Jie taip pat ir jūsų dovanos visai Visatai. Per juos jūs arba padedate žmonijai kilti, arba liekate inertine mase, tuo masyvu, iš kurio, kaip iš perpuvusio miško, tik po tūkstančių metų gimsta anglis ir deimantas.

Nėra svarbu, koks bus pirminis, slaptasis jūsų prisikaupusios meilės šaltinis. Mylint vieną žmogų absoliučiai, jūs – jo vardu tarnausite milijonams.

Jeigu meilė širdyje šiandien vienpusė ir gali laimę suprasti tik meilėje „saviesiems“, tai ryt – dėl vienų ar kitų priežasčių žmogaus sąmonė gali prasiplėsti ir jis savo meile apims „svetimus“. Judėdamas toliau tobulėjimo ir žinojimo keliu, žmogus suvoks, kad iš viso nėra svetimų ir savų. Kad visur yra tokie patys žmonės, kaip ir jis pats. Šis žmogus sugebėjo pasistūmėti toliau ir aukščiau. Kitas galėjo stipriai atsilikti ir likti dar dvikojo gyvulio stadijoje. O trečias galėjo taip toli žengtelėti pirmyn, kad reikia prisimerkti, kad turėtum galimybę į jį pažvelgti.

Teisuoliui svarbiau nurodyti kitam kelią į rojų, nors pačiam ir suklupti.

Laiminga diena laikyk ne tą, kuri tau atnešė ką nors malonaus, o tą, kai tu atidavei žmonėms širdies šviesą. Įsižiūrėk į visus sutiktuosius. Jei tu sutikai žmogų ir nesugebėjai duoti jam paguodžiančio žodžio – tu praradai gyvenime laimės momentą.

Tikėkite ne išoriniais stebuklais, o meilės, gyvenančios jumyse pačiuose ir pritraukiančios prie savęs visą sutiktojo širdies liepsną, stebuklu.

Meilėje nestovima vietoje. Meilė – gyva jėga ir ją reikia visą laiką lieti naujomis ir šviesiomis vagomis. Meilė pripažįsta vieną įstatymą: kūrybinio atidavimo įstatymą. Ir visa tai, ką tu atiduodi žmonėms, mylėdamas juos, būdamas jiems geranoriškas, visa tai, lyg upeliais nuo kalno, tau siunčia Gyvenimas.

Tvirtai žinokite: iki paskutinio momento reikia tikėti ir v`iltis pažadinti žmoguje jo šventų švenčiausią. Iš paskutinių širdies jėgų reikia melsti Gyvenimą pagalbos klystančiam, pasiklydusiam ar suklupusiam, nes Jis gyvena kiekviename ir Jo pažadinimui nėra nei žmogiškosios logikos įstatymų, nei žmogiškojo laiko įstatymų.

Laikyk širdį plačiai atvertą. Sek, kad nei vienas jos lapelis neužsiverstų. Tylėdamas liek meilę ir nenusimink, jei žmogus nepriima tavo meilės, lieka ramus ir neprašvitęs. Negalvok apie pasekmes, bet visuomet veik dabar.

Veikti nereiškia visada ir žaibiškai nugalėti. Tai tik reiškia visada įnešti į žmogaus dvasią prašvitimą, nors tai išorėje ir atrodytų, kad tu akimirksniu neatnešei žmogui nuraminimo.

Atjausti – reiškia visų pirma būti drąsiam. Būti tokiam drąsiam, kad bebaimė, tyra širdis galėtų laisvai lieti savo meilę. O meilė, gailestis ir gynimas – tai toli gražu ne visada švelnus, pataikaujantis žodis. Tai ir priekaištas ir mylinčios rankos smūgis, jei ji mato, kaip krinta žmogaus dvasia, kad savo jėgos tramplinu pametėti ugnies žmogaus krintančiai dvasiai ir energijai. Tai ir apdovanojimas už šią dieną, pragyventą tyrume ir kūryboje.

Nenusimink, nelaikyk savęs bejėgiu tam tikrais gyvenimo momentais, kai esi prieš žmogaus sielvartą ir pasimetimą, ir galvoji, kad negali jam padėti. Nėra tokių momentų, kuomet švari meilė ir tyra atjauta būtų bejėgiai, neišgirsti tų, kuriems juos nukreipi ir liktų be atsako. Tiesa, ne visada tavo švarios jėgos pasireiškia akimirksniu, išorine pagalba sutiktajam. Išorinės gerovės faktai, vieninteliai, ką žmonės vertina, kaip pagalbą, toli gražu ne visada sudaro tikrąją pagalbą. Bet kiekviena akimirka, kai tu išliejai meilės pagalbą, kaip patį paprasčiausią gerumą, tu įvedei savo sutiktąjį į vienintelį švaraus gyvenimo žemėje kelią: vienybės drąsoje, grožyje ir bebaimiškume kelią.

Sudaužęs kankinio širdyje ir prote išankstinį nusistatymą, kad Gyvenimas apsiginklavo prieš jį, kad jo nuodėmėms nėra atleidimo, kad būdamas nuodėmingas, jis jau negali išeiti į Šviesos kelią ir nešti tą Šviesą kitiems, tu sudaužai autoritetų ir prietarų pertvaras ir sukuri jam naujas vagas, kuriomis nuo šio akimirksnio tekės jo mintis.

Niekada nenusimink ir suprask jėgą tavo paties dvasios vidiniame darbe. Ir kuo aukštesnis bus tavo nesavanaudiškumas ir džiaugsmas, kai priimsi į širdį sutiktojo sielvartą, tuo tikriau pasisuks tavo sutiktojo kankinio pilkos dienos faktai. Ir tuo greičiau, paprasčiau, lengviau pasitrauks nuo jo sielvarto apžavai.

Argi meilė žmoguje sumenkėja nuo to, kad ji išsiliejo ir kažkas jos nepaėmė? Ta vieta, kur tu išliejai meilę, bus taikos vieta, nors kitas žmogus šalia tavęs nepasiguodė ir liko neramus. Tavo meilė, jei ji iš tiesų buvo veiksminga, jei Gyvenimas tavyje į nelaimingojo, kuris tavęs nesuprato, širdį skriejo džiaugsmo sūkuriu, visada aplink jį sudarys gaivinantį srautą. Ir, pasilikęs vienas, jis nusiramins, susitvarkys ir kitiems pasakys: „Aš radau savo problemoms sprendimą“.

Todėl nešk tik Šviesą ir Taiką, nešk visą širdies meilę, būk Amžinybės budėjime ir negalvok apie susitikimo pasekmes.

Plėskite veiksmingą meilę savo širdyse paprastos dienos darbe. Negalvokite tiek daug apie save, apie savo išgelbėjimo žygdarbį. Galvokite daugiau ir apie pasaulį, apie jame gyvenančius žmones, ieškančius meilės, šaukiančius ir meldžiančius pagalbos ir išgelbėjimo. Siųskite kiekvienai širdžiai savo širdies pasveikinimą. tai nieko nereiškia, kad susikaupimo ir tylos momentu jūs nematote žmonių ir pasaulio. Jūs – žmonės, jūs – pasaulis, jūs galite taip plačiai mylėti ir laiminti žmones, liūdnus, netvirtus ir nelaimingus savo gyvenimuose, kad jūsų geranoriškumo bangos nulėks iki jų ir atneš jiems nusiraminimą.

Jokia energija, nusiųsta žmogaus gerume, negali pasaulyje pradingti. Ji tuomet gali įsikurti žmoguje. O gerumo energija neaplenks nei vienos gyvos būtybės pasaulyje ir jei neišlaisvins, tai palengvins kančias kiekvieno kankinio, pro kurį skries.

Kuo aukščiau ir toliau kiekvienas iš mūsų eina, tuo aiškiau mato, kad tobulumo siekimo ribos neegzistuoja. Bet esmė ne tame, kokį aukštį tu pasieksi šiandien. O tame, kad judėsi pirmyn kartu su amžinu Gyvenimo judėjimu. O įeiti į jį, į tą judėjimą, galima tik meile. Jei šiandien tu nepapuošei niekam dienos savo paprastu gerumu – tavo diena dingo. Tu neįsijungei į amžiną judėjimą, kuriame šiandien gyveno visa Visata; tu atsijungei nuo žmonių, o reiškia, negalėjai pakilti į jokį tobulėjimą. Į ten kelias vienas: per meilę žmogui.

Niekas negali būti atskirtas nuo žmonijos niekuo: nei blogu, nei geru. Kiekviename iš mūsų įsikūnijus visa žmonija. Tai ne retorinis posakis, ne meninė forma, o reali tikrovė.

Visa kas žemo ir blogo, iššaukiančio tavyje natūralų atstūmimo jausmą, protestą, bodėjimąsi, gyvena ir tavyje pačiame, bet tai gyvena surištame stovyje, užslėpta taip giliai nuo tavęs, kad tu apie tai net ir neįtari. Kai kada būtinos ypatingos sąlygos, kad visa tai pasireikštų.

Iš to išplaukia šaukimas nesmerkti, kuris turi praktinį rezultatą sau pačiam: neigiant ir demaskuojant kitus, tu neįtari, kad neigi ir demaskuoji patį save. Nesmerkimas svarbus dar ir kaip etapas, einantis prieš atjautą. Gydomoji atjautos galia, kaip koks bumerangas, grįždamas pas tave patį, padeda išguiti iš tavęs tai, kas giliai ir kartais nuo tavęs yra užslėpta.

Bet jei tavyje gyvena visa kas blogo ir žemo, tai, iš kitos pusės, tavyje gyvena ir visa kas aukšto ir didvyriško. Bet tai tavyje yra surištame stovyje, tau nesuvokiant to. Šios reikalo pusės supratimas naikina pavydo terpę: visa kas aukščiausio, kas pasiekiama žmonijos išrinktiesiems, pasiekiama ir tau. Paprasčiausiai reikia būti atidžiam sau ir nebijoti savęs, ir savo jėgos.

Visi žmogaus veiksmai kala jo ryšį su visu pasauliu. Kaip tu begyventum, atsijungti nuo ryšio su žmonėmis tu negali. Tu tik gali savo elgesiu kalti vienokį ar kitokį ryšį, austi vienokį ar kitokį tinklą, į kurį gaudai žmones ir papuoli pats. Tu kuri vienokią ar kitokią gėrio arba blogio atmosferą.

Suprask, kad tarnystė žmogui – tai ne gerumo protrūkis, kai tu pasirengęs viską išdalinti, o po to galvoti, kur pačiam prasimanyti ką nors iš atiduoto, savo pirmaeiliams poreikiams. Tai visa elgesio linija, visas dienos darbas, sujungtas ir pripildytas džiaugsmu gyventi. Eilės pragyventų dienų vertė matuojama vienu matu: kur ir kiek tu per dieną išaudei meilės gijų, kur ir kaip tu sugebėjai jas užtvirtinti, ir kuo tu surišai ir užtvirtinai mazgus. Įvertink džiaugsmą gyventi ne kaip išminties stebėjimą, ne žinojimą ir meilės žavesį, bet kaip paprastą supratimą: viskas surišta, NEGALIMA ATSIJUNGTI NEI NUO VIENO ŽMOGAUS, NE TIK NUO VISOS APLINKYBIŲ VISUMOS.

6.

Niekas neina vienumoje, juo labiau tie, kurie neša žmonėms naują priesaką.

Bet tokių žmonių, kurie naują savo laikmečio priesaką priimtų besąlygiškai, su vientisa ištikimybe, – mažai. Dauguma stengiasi naują žodį suderinti su senais prietarais. Ir gaunasi jiems seno nudėvėto maišinio audeklo chalatas su naujais ryškiais lopais. Jie nejaučia šio bjaurumo, nesikankina dėl disharmonijos, kadangi jų supratimas apie harmoniją yra vaikiškas. Pastovumo jie neturi ir Amžinybe, laikant ją visa savo tekančiojo dabar esme, jie negyvena. Nuo audrų ir minios neigimo daugiausia kenčia tas, kas atnešė naują priesaką.

Daugybė milijonų sąmonių, kuriose išėjimas dvasiai dar uždarytas, gyvena užrakinti apribotų – įžemintų proto idėjų tvirtovėje, nei kiek ne mažiau patikimai, nei tie milijonai, kurie pastoviai ieško dvasinių kelių, o gyvena siauruose asmeniškumo rėmuose. Pirmieji, neigdami dvasinį gyvenimą, dažnai būna vientisi ir kelią į tiesą suranda greičiau ir lengviau. Antrieji –„ ieškotojai“ dažniausiai taip ir numiršta dvylipume, ieškodami idėjose ir fantazijose, o žemiškojoje pilkoje dienoje gyvendami asmeninių norų letenose.

Galima stovėti prie Gyvenimo šaltinio ir jo nematyti. Todėl būsimuose susitikimuose niekada nesistebėk, jei žmonės klausysis tavo žodžių ir jų negirdės, tai yra nesupras jų prasmės. Žvelgs į tavo kūrinius, rinksis, kas jiems patiks ir gūžčios pečiais į visą kitą, ką jie riš su tavo jiems nepatikusia arba jiems nesuprantama asmenybe ir kalbės: „Maža kas ką išgalvoja?“ Tais atvejais tu žmonėms padėti niekuo negalėsi, kadangi jų akys dar neprabudę ir todėl matyti negali.

Stenkis žmogaus sąmonei atskleisti, kad nei vienas idealų, nešiojamų galvoje kaip teorija, negali turėti aktyvaus poveikio žmogaus širdžiai ir dvasiai.

Kūriniuose skleisk: tik tas žmogus gali pilnai suprasti savo rolę žemėje ir suprasti gyvenimo prasmę, kuris savo duonos kąsnyje nejaučia kartėlio, tai yra kuriame galutinai dingęs pavydo jausmas. Tam, kuriam dar būdinga lyginti savo likimą su likimais kitų, nėra vietos būsimoje ateities žmonių veikloje. Visiškas kiekvieno džiaugsmingas savarankiškumas ir nepriklausomybė yra ateities žmonijos karkasas.

Nešk ne pamokslus, nes pamokslas yra žinojimas, nesustiprintas nuosavu pavyzdžiu. Šviesos šauklys privalo rasti jėgų gyventi taip, kaip skamba jų parduodami žodžiai, jis turi patvirtinti, kaip iš tikrųjų veikia tai, ką jis išdrįso pasakyti. Tik tada jūsų žodžiai sudygs, kaip sėklos, o ne kaip piktžolės. Pagal pjūtį suprantate savo sėjos jėgą ir švarą.

Taikos ir meilės žodį nešk ne kaip atsinaujinęs dogmatikas: mokyk žmones gyventi be dogmatizmo. Stenkis išaiškinti didžiulę klaidą: gyventi dvasiškai pagal kito nurodymą.

Ateities žmogus privalo gyventi visiškoje laisvėje, tai yra visiškai išsivadavus iš vergovės. Kaip savarankiškas darbas, taip ir savarankiškas dvasinis vystymasis būtinas ateities žmogui, kurio psichiniai jausmai ir jėgos lengvai vystysis. Bet jų vertingo ir tikrojo vystymosi sąlyga turi būti visiškas pastovumas savo savarankiškume, kas tolygu nepalaužiamai ištikimybei.

Eikite lengvai, vykdydami savo užduotis ir nelaukite tuoj pat pasirodančių jūsų darbo vaisių. Jūs – naujieji artojai; varpos subręs. Ne darbo vaisiais rūpinkitės, bet tuo, kad jumyse niekada net nešmėkštelėtų apdovanojimų ar pagyrimų už jūsų darbą noras.

Nelaukite, kad jus sutiks sveikinimais, įvertins ir pripažins. Jūs būsite pažeminti ir įskaudinti; būsite išjuokti ir apkalbėti ne kartą; bet šiomis aplinkybėmis eikite lyg kurti ir neregiai. Joms nėra atgarsio jūsų širdyse. Ten gyvena tik Džiaugsmas – Veikimas. Jis kiekvieną sutinka, jis jį ir palydi.

7.

Atmink, kad blogis niekada tavęs nepalies, kol tavęs nelies baimė, neištikimybė ir melas. Blogiui nepakeliama švaros atmosfera ir jis bėga nuo jos. Ir tik tada, kai tavo širdyje šmėkštelės nors mažiausias abejonių plyšelis, tik tada blogis galės priartėti prie tavęs.

Savyje reikia nešioti daug blogio, kad svetima valia galėtų juo pasinaudoti. Blogis tempia paskui save žmogų ne todėl, kad supa jį iš išorės, o tik todėl, kad žmogaus širdies viduje jau paruoštas kunkuliuojantis krateris, kur blogis tik įpila savo alyvos, suteikdamas jėgos jo žemoms aistroms.

Gerojo širdis – meilės krateris ir alyva jam tarnauja džiaugsmas. Ji laisva nuo pavydo ir todėl gerojo diena lengva. Sunku suirzusiam. Todėl, kad aistrų virimas jo širdyje neduoda jam poilsio. Jis visada suirzime, visada į jo širdį atviras kelias visokiam blogiui. Toks žmogus nežino lengvumo. Nežino savo nepriklausomybės nuo išorinių aplinkybių. Jos jį slegia visur ir visame kame ir palaipsniui tampa jo šeimininkėmis.

Žmogus, nemokantis būti savo paties šeimininku ir visą laiką pergyvenantis suirzimo, įsiutimo priepuolius ir pavydo kančias, tai ne žmogus. Tai tik žmogiškosios stadijos priešaušris, dvikojis gyvūnas.

Ne visada galima padėti žmogui, todėl, kad jame pačiame slypi pirma kliūtis pagalbai. Žmogus būna taip įkalintas savo prietaruose, kad laiko savo, savaip suprantamą ištikimybę kokiai nors draugystei, meilei ar tikėjimui nepajudinama tiesa, didžiausia šviesa ir savo gyvenimo tikslu. Ir tokiam, gyvenimą asmeniškai priimančiam žmogui, visa likusi Visata su jos Gyvenimo Įstatymu, Karma ir įkandin sekančiais dėsningumu ir tikslingumu, atrodo mirtinas chaosas, kuriame jo daliai krenta jam nepelnytas sielvartas ir kančios.

Kad turėti galimybę kažką padaryti dėl žmogaus, reikia ne tik pačiam turėti tam jėgų. Reikia, kad ir tas žmogus norėtų priimti jam duodamą pagalbą ir mokėtų valdyti save, savo širdį ir mintis, mokėtų saugoti jas švaroje ir visą savo dieną pragyventi taip, kad kreiptų savo organizmą į harmoniją. Negalima net galvoti teikti pagalbą žmonėms, kurie nežino džiaugsmo, nesupranta viso savo gyvenimo vertingumo, kaip dvasinės kūrybos prasmės, o gyvenimu laiko buitinius patogumus ir didybę tarp panašių į save, pinigus.

Nėra absoliučiai blogų žmonių. Niekas negimsta plėšiku, išdaviku, žudiku. Bet tie, kuriuose pavydo ir pavyduliavimo opos praėda jų šviesias mintis ir švarias širdis, į blogio duobę ritasi patys, kur juos traukia jų pačių aistros. Dvasios irimas vyksta lėtai ir beveik nepastebimai. Pradžioje pavyduliavimas ir pavydas, kaip rūdys, padengia bendravimą su žmonėmis. Po to kur nors vienoje širdies vietoje rūdys praėda skylę. Ties ja pradeda kauptis dvokiančios irstančios dvasios atmatos, o ten prasidedantis puvinio lašas, toliau nutekės srove. Ir visi, kas prisilies prie žmogaus, taip gyvai beirstančio savo mintyse, visi sumenkės savo verte, jei nesugebės apsisaugoti nuo užkrato. Jei širdis pati savaime jau nešioja pavydo, baimės ir pavyduliavimo tvaiką, ji, susitikus su didesnio lygio blogiu, visiškai papuola jo valdžion.

Pyktis – nėra nekaltas užsiėmimas. Kiekvieną kartą, kai jūs pykstate, jūs pritraukiate prie savęs iš visų pusių iš eterio pykčio sroves, kurios prisisiurbia prie jūsų, kaip dėlės, bjaurios raudonos ir juodos dėlės su šlykščiausiomis galvutėmis, kokias tik galima įsivaizduoti. Ir visos jos – jūsų aistrų, jūsų pavydo, susierzinimo ir pykčio kūrinys. Po to, kai jau jums atrodys, kad jūs nusiraminote ir susitvardėte, audra atmosferoje šalia jūsų dar tęsis mažiausiai dvi paras.

Šios nematomos dėlės siurbia ir maitinasi jumis visiškai taip pat, kaip paprastos dėlės, siurbiančios žmogaus kraują. Bet kokia švari esybė labai jautri šių mažų gyvūnų smarvei. Ir ji bėga nuo tų, kurie apsupti jų žiedu, kas neturi savitvardos. Švari būtybė, sutikusi žmogų, pripratusį gyventi palaidais nervais, suirzusiuose šūkalojimuose, pastoviame ūmume, kenčia ne mažiau, nei sutikęs raupsuotąjį. Piktasis gi žmogus, įvaldęs tik tvirtą valią, lekia sutikti tokią būtybę susižavėjęs, matydamas joje ginklą savo tikslams.

Jei iš žemiškojo gyvenimo išimti paties tekančiojo gyvenimo supratimą, kaip ryšį tarp amžinųjų priežasčių ir pasekmių, tai jis susiveda į nulį. Be šviesos perspektyvos, kurią galima įnešti į dienos darbą, be žinojimo, kad šviesa dega kiekviename žmoguje, kūrybiškai gyventi negalima. Kas gyvena, nesuvokdamas šios šviesos savyje, tas šliejasi prie piktos valios, galvojančios, kad ji gali užkariauti pasaulį, priversti jį tarnauti savo aistroms, savo pasimėgavimams.

Visos vadinamosios tamsiosios jėgos ne kas kitas, kaip tamsumas, nemokšiškumas. Žmonės, siekiantys įvaldyti gamtos jėgas, tik savo valios įtampos dėka suranda jas. Paprastai tai žmonės, apdovanoti labiau, nei kitų žmonių, išsivysčiusiais psichiniais sugebėjimais. Tačiau, kadangi jų tikslas – žinojimas, tarnaujantis tiktai jų asmeniniam egoizmui, jų aistroms ir turtėjimui bendros gerovės sąskaita, jie susiburia į atskiras grupes, pasivadinę įvairiais gudriais vardais. Jie pasirenka kompanionus, būtinai didelės ir atkaklios valios, turinčius hipnozės jėgą.

Tai labai ilga istorija, jos dviem žodžiais nepapasakosi. Tęsiasi ji iki mūsų nuo senų laikų ir jos melo bei veidmainystės židinių labai daug: čia ir burtininkai, ir alchemikai, ir aiškiaregiai, ir t.t.

Tamsioji jėga visa kam neša disharmoniją ir sudirgimą. Jos devizas „Nugalėk valdydamas“, kai šviesos vaikų devizas „Nugalėk mylėdamas“.

Tamsiųjų valios atkaklumas – tai blogis, į kurio supainiotus tinklus jie įtraukia kiekvieną, kuriame sutinka galimybę pažadinti garbės ir turtų troškulį. Ant šių dviejų niekingų, sąlyginių ir laikinų gėrybių kabliukų pakliūva tie vargšai žmonės, kuriuos jie paverčia savo tarnais ir vergais. Pradžioje juos lepina, siūlo jiems tariamą laisvę, o po to pavergia, sugundę nuosavybe, vertybėmis ir taip apsupa nežabotomis aistromis, kad kitą kartą nelaimingieji ir norėtų ištrūkti, bet jau neturi jėgų išsivaduoti iš jų kibių letenų.

Kaip atpažinti, kad prieš jus tamsusis? Ar visi tamsieji turi atgrasią išorę, kuri iš karto duotų jums žinoti, kad atstumianti jus nuo žmogaus jėga, sukelianti jums pasibjaurėjimą, visa išreikšta išorėje?

Tarp tamsiųjų yra daug gražių žmonių, turinčių netgi žavinčią išorę. Atsiminkite legendą apie puolusį angelą: juk jie jo iki šiol nepiešia išsigimėliu.

Šių žmonių išorėje tokia pati formų įvairovė, kaip ir tarp likusios žmonijos. Tik kas nekintamai bendro visiems žmonėms, vienaip ar kitaip pakliuvusiems į tamsiųjų stovyklą? Kiekvienas jų pirmoje eilėje turi egoistinį siekį užvaldyti sutiktojo valią. Dar prieš įsigilinant į susitikimo esmę, tamsusis išleidžia savo hipnozės jėgą, kokiu lygiu ji bebūtų išvystyta: jis stengiasi pastatyti savo sutiktąjį į pavaldinio padėtį…

Jis puikiai žino, kad įsikibti į žmogų jis gali tik dėka vienų ar kitų aistrų, kurias perskaityti nėra sunku nei vienam pastabiam žmogui. O tamsieji nuo pat pirmų žingsnių mokosi skaityti žmoniškųjų aistrų požymius ir gaudytis, koks yra žmogaus suirzimo lygis. Suirzimas – pirmas ir svarbiausias tamsiųjų koziris žmonių užvaldymo sistemoje. Visokiais būdais jie bando pažeisti žmogaus pusiausvyrą, po to žadina jame baimę ir godumą, įkimba buldogo sukandimu į žmogų ir palaipsniui – su geležine savitvarda ir ištverme – įtraukia jo valią į savo sąmonės orbitą. Tai PIRMA, bendra visiems tamsiesiems jų tamsios dienos taisyklė.

ANTRA nekintama jų elgesio taisyklė – įnešti į kiekvieną susitikimą melą, veidmainystę ir painioti sutiktojo sąmonę ir dėmesį taip, kad žmogus galvotų, jog sutiko didžią, geranorišką jėgą, kuri suteiks jam palaikymą ir pagalbą.

Ir kiek šviesi jėga moko kiekvieną žmogų suprasti, kad viskas yra jame, kad jis – nepriklausomas ir absoliučiai laisvas savo gyvenimo kūrėjas, tiek tamsieji stengiasi įteigti kiekvienam, kad jis silpnas ir nepajėgus be pagalbos ir globos, kas tik ir galės atverti duris į sėkmę, turtus, šlovę ir pagarbą.

Šviesi jėga sako žmogui, kad jis niekada nėra vienišas, kad jo galia neturi ribų, kadangi jis yra dalelė Begalinio. Tamsiojo kalbose visuomet skamba kvietimas į atsiskyrimą. Už visišką paklusnumą žadėdamas visas materialines gėrybes, kokios tik egzistuoja pasaulyje, tamsusis sako sutiktajam: „Neieškok su kuo pasidalinti savo gėrybėmis, nors ir kas jis bebūtų. Viską, ką aš tau duosiu,- viską sudėk į sandėlius ir laikyk sau. Jei tai materialinės gėrybės, kaupk jas, nes tai jėga ir jomis užkariaujamas pasaulis. Jei tai žinios, atsimink, kad jomis įgyjamas mokėjimas užvaldyti žmonių valią. Su niekuo jomis nesidalink, visuomet stenkis atsistoti į jėgos ir kovos poziciją. Draugų tau nereikia, o priešus reikia nugalėti, supykdžius juos tarpusavyje. Jokių kitų galimybių nugalėti nėra. Kuo žiauriau tu elgiesi su žmonėmis, tuo didesnė tavo jėga, tuo aukščiau tu kyli, kaip gyvenimo valdovas“.

Šie pamokymai sudaro TREČIĄ tamsiųjų mokymo taisyklę. Veikdami pagal šias tris taisykles, tamsieji užvaldo didžiulį skaičių žmonių – inertiškų ir silpnavalių, pavydžių ir godžių, suirzusių ir neigiančių, trokštančių išorinių gėrybių, karjeros ir garbės.

Žmogaus neigimas, susireikšminimas, jo siekis visuomet gyvenime šokti pagal savąjį „aš“ ir visur iškelti tą „aš“, beveik visuomet atveda į susitikimą su tamsiaisiais. Žmogus iš esmės gali būti labai geras ir doras. Jo širdis gali būti pilna meilės ir kilnumo. Ir vis tik jo prote gali kunkuliuoti protestas prieš savo laikmetį, prieš siaurus rėmus, kurie jam duoti kažkokiame reikale arba jis gali protestuoti prieš jo darbe dalyvaujančius jam nemalonius žmones, arba jis protestuoja prieš tuos žmones, iš kurių jis gauna Šviesos žinias… Ir tamsiajai jėgai paruoštas naujas vergas, netgi nepastebėjęs, kada ir kaip jis pakliuvo į geležines tamsiųjų letenas.

Tamsieji gali būti žavingi savo išvaizda, jų manieros gali žavėti savo minkštumu ir jų įkalbinėjimai, menkai atpažįstantiems, nesukaupto dėmesio žmonėms, gali atrodyti panašūs į kalnų upelių čiurlenimą. Ir tik keletą kartų atsigėrus šio „kalnų“ vandenėlio, neatsargus žmogus pajėgs suvokti jo kartų skonį, jo kvapą, svaiginantį jo aistras, gali suprasti, kur jis užklydo, kokį pats per savo neatsargumą suaudė blogį.

Bet negalvokite, kad didžiausias žmogaus taurumas yra atsiribojimas nuo tų, kuriuos mes laikome piktais arba savo priešais. Priešą reikia nugalėti, bet ne pasyviu atsitraukimu nuo jo, o aktyvia kova, didvyriška jausmų ir minčių įtampa. Negalima nugyventi gyvenimo gabiam žmogui – žmogui, gyvenimo paskirtam įnešti savo lašą kūrybinio darbo į visos žmonijos darbą – laimingame neveiklume, be audrų, kančių ir kovos.

Atsimink, kokios yra gilios žmonių nelaimės šaknys, kaip negalima jų teisti, negalima sudirgti dėl žmonių trūkumų. Reikia nešti jiems žvalumą arba pasistengti užkirsti kelią blogiui, pastatant kliūtis ten, kur žmonės silpni, kad išsaugoti visų pirma juos pačius. Kol pats nesubrendai, nepulk padėti. Jei pats nepasiruošęs, jei pats negali veikti visiškoje savitvardoje, tik padidinsi blogį ir įneši daugiau susierzinimo į gyvenimus tų, kam panorėsi padėti. Galvok, kaip tau suprasti, kas tai yra Džiaugsmas. Jau pirmą kartą, kai jį pajusi, tu prakirsi piktiesiems nepereinamą bedugnę. Džiaugsmas veda į meilės pergalę, o piktas liūdesys – į valios užsispyrimą. Gi valios užsispyrimas – blogio kardas. Šis kardas negali kirsti ten, kur gyvena Džiaugsmas.

Visi žmonės dalijasi į žinančius, išsilaisvinusius nuo prietarų ir juos slegiančių aistrų, o todėl gerus ir džiaugsmingus bei į nežinančius, sukaustytus prietarų ir aistrų, ir todėl – liūdnus bei piktus. Mokykis. Gyvenime yra tik vienas kelias: žinojimas. Žinojimas išlaisvina žmogų. Ir kuo laisvesnis jis tampa, tuo didesnis jo reikšmingumas Visatos darbe, tuo gilesnis jo darbas bendram labui ir platesnis ratas tos pasaulio atmosferos, kurią jis neša su savimi.

Sutikus tikrąjį žinojimą visos piktos paslaptys, esančios niekas daugiau, kaip tik vieno ar kito pajėgumo hipnozė, išsilaksto į pelenus.

Dar ir dar kartą suguldykite į visas savo sąmonės klostes ne kartą sakytus žodžius: „Jei jūsų širdis švari – joks blogis negali jūsų paliesti. Prieš jūsų švarą jis bejėgis“.

8.

Pirma, ką prisiminkite labiau už viską: dėmesys kiekvienam žmogui, su kuriuo kalbate, kiekvienam darbui kurį darote. Visas žmogaus gyvenimas – tik dėmesys. Tai pirmoji būtinybė gyvenime. Tas, kas neišvystys savo dėmesio kiekvienos dienos gyvenime, nesugebės nei vienoje srityje pasiekti ko nors daugiau.

Kiekvienas mūsų nedėmesingai praleidžia šimtus susitikimų, todėl, kad neištreniravo įpročio lanksčiai ir pilnumoje perjungti dėmesį nuo vieno dalyko prie kito. Viso to pagrindas yra išblaškytas dėmesys arba, tikriau, vienašališkai besikoncentruojantis dėmesys, paleidžiantis iš akiračio viską, išskyrus dvasią patraukiančias mintis.

Apie viską reikia prisiminti, viską laikyti atmintyje, nors ir dangus švytėtų sieloje.

Tavo kambaryje stovi veidrodis ne todėl, kad tu praeitum pro jį, o tam, kad išeitum iš kambario į žmones, visiškai susitvarkęs savo išvaizdą. Tai pirmoji iš sąlygų, nuo kurios tavęs niekas neišlaisvino. Ne apie save tu privalai galvoti, prieš veidrodį taisydamas savo rūbo klostes, o apie žmones, kuriems tavo išvaizda gali sukelti susierzinimą, jei apsileidimas krenta į akis arba tu juokingas savo apdaru. Atmink, kad į vargingumą dažniausiai papuola apsileidę. Ir netgi aukšto dvasinio išsivystymo žmonėms jų nevalyvumas trukdo jų kelyje žengti pirmyn. Bet koks nesutvarkytas kambarys yra atstumiantis aukštai išsivysčiusiam ir švariam žmogui.

Antroji sąlyga: „Labas“, kurį žmonės sako vienas kitam. Tu dar giliau turi suprasti šį žodį, kaip meilės linkėjimą, kaip nusilenkimą Ugniai ir Šviesai žmoguje. Tau tai ne tik paprastas išorinio mandagumo sąlygiškumas, bet tavo asmeninio palankumo karkasas susitikimo su žmogumi momentu.

Pradėk per įprastas žmonių sąlyginio tarpusavio bendravimo spragas įnešti širdies kilnumą. Tapk dvasinio kanalo grandimi, bendraujant tomis formomis, kurios neatstumia žmonių ir neapsunkina jų, priimant tavo įvaizdį, o juos patraukia.

Sekite save, bet sekite lengvai. Nevaizduokite pikto ir griežčiausio vadovo patys sau, kaip kad nenorite būti tokiu kitiems. Kiekvieno mūsų siela- tas pat gležnas žiedelis, kuriam reikia švelnumo ir rūpestingumo. Bet reikia suprasti, kad sava siela auga ir valosi tik to gerumo jėga, kurį spinduliuojate sutiktojo širdžiai, o ne valios įsakymu, kuriai paklusti be lengvumo ir gerumo – ir yra piktųjų kelias.

Visatoje nėra nieko, ką galėtų padaryti žmogus, būdamas vienas. Viskas pasaulyje surišta meilės gijomis. Ir dėmesys, jei žmogus jį ištobulino iki galo, atveria kiekvienam nenutrūkstamą žmonių likimų eigą. Būk atidus tave supantiems žmonėms ir tu plėsi savo dėmesį vis toliau ir toliau. Ir tu matysi daugelio mylių atstumu aplink, kaip ir kur reikalinga tavo pagalba. Žmogaus dėmesys pavargsta ir susiaurėja todėl, kad daug ir ilgai kreipiamas į patį save. Kai jis nustoja koncentruotis į save, jis nežino nuovargio. Tai daugeliui ilgas ir sunkus darbas. Žmogui pradeda atrodyti, kad jis tik tą ir daro, kad galvoja apie kitus. O iš tikrųjų jis turi tik talentingesnę prigimtį ir ieško kur plačiau pritaikyti savus talentus. Ir čia yra du keliai: proto kelias ir širdies kelias.

Einantieji širdies keliu savęs neklausia ar bus gerai ar blogai tai, ką jie daro. Jie eina ir daro. Juos veda paprastas gerumas.

Neieškok supratimo kaip, kur ir iš kur eina žmogus, jei tu jį sutikai. Ieškok, kaip suteikti jam pagalbą šią susitikimo minutę. Nes nėra nieko svarbiau žemėje, nei dabar vykstantis šis susitikimas. Jei sugebėsi įnešti į savo susitikimą taiką, tavo užduotis bus įvykdyta. Būk budrus savo dėmesyje ir visas gyvenimas nei viena minute nepraeis tau pro šalį.

Tas, kas atėjo pas tave – tavo pats pagrindinis reikalas. Jis pirmasis pagal svarbą, atiduok jam visą jėgų ir jausmų pilnatvę bei nepasilik kažkurių dvasios ir proto dalių vėlesniam laikui.

Įdėmiai įsižiūrėk į susitikimus su žmonėmis, galvok tik apie juos. Neprimaišyk prie kiekvieno susitikimo minčių apie save ir nematuok ant savęs kiekvieno kito žmogaus kelio, kaip rūbo. Negalima nešioti visų fasonų drabužių ir negalima atlikti visų rūšių darbo.

Galima tiktai tau duotoje amžinoje darbo formoje įnešti savąjį „dabar“ tokiame jautriausių žmogiškosios širdies stygų žinojimo didingume, tokioje meilėje ir užjautime žmonių keliams, kad visame kame, ką išmes į pasaulį tavo darbas, žmonėms atsiras naujos ir lengvesnės galimybės nugalėti mylint.

Tu privalai naujai žiūrėti į kiekvieną žmogų, ieškant jame ne to, kas iš karto ir visiems matoma, ryškių proto, grožio, sąmojingumo savybių arba piktų savybių, o tos vidinės jėgos ir širdies gerumo, kurie tik ir gali tapti šviesa tamsoje visiems aplinkiniams, tarp jų prietarų ir aistrų. Ir jeigu nori nešti žmonėms šviesą ir laisvę, pradėk įsižiūrėti į žmones naujai. Pradėk budriai atpažinti skirtumą tarp smulkaus, atsitiktinio žmoguje ir jo didžiųjų savybių, gimusių jo darbų, kovos ir visos eilės pergalių prieš save patį rezultate. Pradėk dabar, o ne rytoj. Eik šalin nuo prietarų, kad žmogus yra tas, kuo jis atrodo, o vertink jį tik pagal poelgius, stengiantis visada atsistoti į jo vietą ir surasti jam pateisinimą.

Kaip bebūtumėte kupinas meilės, surasti kelią į vienijimąsi grožyje, netaktiškam žmogui neįmanoma. Yra seneliai, kuriems tarytum specialiai duodamas ilgaamžiškumas, kad jie suprastų šią meilės savybę, kad išmoktų atpažinti sutiktajame jo dvasinio brandumo momentą, o ne lįstų prie žmonių su savo supratimais, ginčais, skundais ir pamokslavimais, laikydami, kad jei jau jiems kas nors atrodo taip, reiškia taip ir yra iš tikrųjų, ir reikia lėkti, ir krauti iš savo puodo viską, kas ten verda.

Apgalvokite kiekvieną savo žodį. Visada atpažinkite visą tai, kas jus supa ir stipriai įsiminkite, kad yra padėtys, kada visų geriausia yra tylėti. Atrodantis išorinis žmogaus inertiškumas, visiems matomas, dažnai būna pačia aktyviausia pagalba tam, kas skundžiasi jūsų inertiškumu.

Tie žmonės, kurie dienoje bėgioja savo aistrų sumaištyje ir paskubomis, blaškydamiesi neša visiems tariamą pagalbą, tie tikrosios pagalbos prasme stovi vietoje ir vietoj naudos netgi neša žalą. Nes tikroji pagalba – tai didvyriškumas, kartais gal gi net rūstus žodis, kuris nepatiks sutiktajam, o ne verkšlenančio žmogaus galvos glostymas. Ir kad turėti jėgos išsakyti tą drąsą ir padėti savo sutiktajam, reikia išaugti savo dvasioje, savo bebaimiškume ir takte.

Niekada savo buitiniuose santykiuose su žmonėmis neieškok išsiaiškinimo su jais. Ieškok, kaip pradžiuginti žmogų, stenkis su kiekvienu pradėti ir baigti susitikimą džiaugsme. Bet venk to, kuris pats paniuręs, stengiasi tavyje ieškoti savo paniurimo priežasčių. Bėk nuo tų šeimų, kurios gyvena besipykdamos. Tie, kurie pasakoja apie savo meilę šeimai, o iš tikrųjų yra tironai ir burbekliai, nemažesni nusikaltėliai, nei bet kurie vagys, išnešantys žmonių vertybes.

Kiekvienas, žengiantis į žinojimo kelią, turi stengtis kalbėti taip, kad nei vienas jo žodis neskaudintų ir negeltų. Jeigu neši gerumą širdyje, nepadarysi netakto. Priimk naują elgesio taisyklę: nieko nekalbėk apie tavo brolius ir seseris, kada jų nėra su tavimi. Ir kalbėk tik tai, kame nedalyvauja tavo susierzinimas. Kiekvieną kartą, kada tavo smerkiantis žodis pasiruošęs ištrūkti iš tavo lūpų, prisimink, kaip mažai tau lieka gyventi šiame kūne ir kiekviena tuščiai praleista akimirka skaido ne tik tavo dvasią, bet ir dvasią kiekvieno, su kuo tu tą akimirką susitikai.

Nusineškite su savimi kaip priesaką: didvyriškumą ir taktą. Niekada netarkite žodžių, kol visiška savitvarda neatves jus iki minties: žmogus, kuris skundžiasi ir guodžiasi man, stovi tame savo evoliucijos taške, kur jam dar neatsiskleidė, kad viską savyje, ką jis sukūrė per visą savo ankstesnį gyvenimą, jis kuria ir dabar. Ir tik tada ieškokite savyje didvyriškumo duoti patį kilniausią atsakymą į patį žemiausią klausimą, į labiausiai nevertą skundą.

Visada, sutinkant žmones, suteikiant jiems pagalbą arba perduodant jiems žinias, mokėkite paruošti jų sielose dirvą, kurioje galėtų būti suprasta tai, kas jūsų perduodama.

Pirmas rūpestis žmogumi, jei jis jums patikėtas, – sugebėti atsistoti į jo padėtį ir neperžengti jo galimybių perduodamame jam reikale.

Tvirtai atminkite ne kaip teoriją, o kaip kasdieninio darbo praktiką: „Gali – nereiškia bus“. Kiekvieną kartą, kai jūs pirmiausia pagalvojote apie save, t.y. sau pasakėte:“ Kaip sunku prastumti šiuos supratimus į mases“, jūs jau atvėrėte plyšį savo apsauginiame tinkle ir pusiau sumažinote pradėto darbo sėkmę.

Negalima įsiveržti į svetimą gyvenimą, siūlant savo pagalbą, jei pats neturi pakankamai žinių, išskyrus narsą ir drąsą. Retai žmonėse sutinkamas tiesos bebaimiškumas. Jis labai vertingas ne tik todėl, kad apsaugo patį žmogų nuo daugelio sielvarto atvejų, bet saugo ir kitus, padėdamas jiems nusimesti melo apnašas. Bet tam, kad ši savybė galėtų kūrybiškai padėti žmonėms, pats žmogus turi tiksliai, budriai atpažinti, kiek jo paties įsivaizdavimas apie reikalus ir žmones atitinka tiesą.

Negalima širdyje turėti dievišką gerumą, ir esant jam, neišvystyti savyje iki tokio pat masto prisiderinusio takto. Negalima turėti ugninę dvasios jėgą ir neišvystyti savyje visiško sutiktojo jėgų ir charakterio supratimo, kad visuomet tiksliai žinoti, kokiu laipsniu jūs galite ir turite įtraukti jį į savo ugnį.

Negalima liestis prie Vieningojo Gyvenimo girnų kitaip, kaip tik pernešant permaltame pavidale visas Tiesos žmonėms dovanas. Jeigu nesuprantančiajam paduoti pačią slapčiausią brangenybę, jis gali numirti dėl nemokšiško elgesio su ja, neatnešdamas naudos nei savo aplinkai, nei sau.

Niekieno akių neįmanoma atmerkti prievarta. Žemėje kiekvieno akys atsimerkia tada, kai jis ilgai ir daug dirba.

Asmeninis gerumas dvasiniuose santykiuose, klaidingai suprasta atjauta, t.y. noras įvesti nepasiruošusį žmogų į naujų idėjų ir dvasinės kūrybos pasaulį, į tas aukštumas, kur jau reikalinga visa organizmo galia ir visa harmonija, visada atveda prie katastrofos. Kaip gėlės pumpuras prievarta persodintas į pernelyg skaisčią saulę, nudžiūsta, vietoje to, kad išsiskleistų, taip ir žmogaus dvasia, įvesta į aukštesnį planą anksčiau, nei viso jo organizmo harmoningai išvystytos jėgos pačios iššauks ir pritrauks aukščiausio plano vibracijas bei bangų dažnį, neduoda ne tik ugninės kūrybos vaisių, bet eina į nukrypimą. Įžengiant į naują dvasinių jėgų judėjimo orbitą, atmintyje išsaugokite savo kelio pradžią, savo ieškojimų pradžią. Atsiminkite, kad ne visuomet jūs buvote stiprūs. Ne visuomet jumyse nugalėdavo meilė be susierzinimo ir kartėlio. Ir jums bus lengviau savo meile, savo gailestingumu ir santaika uždengti tą dvasinę bedugnę, kuri yra tarp jūsų ir tų žmonių, kuriems jūs nešate savo naujas žinias.