Siauralapis gaurometis (Epilobium angustifolium)

Seniai seniai už nuodėmes dievai žmonėms pasiuntė baisių ligų. Jų negalėjo išgydyti net žyniai. Žmonės meldė pasigailėti, bet dievai buvo akli ir kurti. Žmonių maldas išgirdo vienintelė nakties deivė Lada. Sidabrinėje laivėje ji atplaukė per naktinį dangų ir pasėjo žemėje vaistinių augalų sėklų. Anksti ryte pirmasis išsiskleidė gauromečio žiedas. Ir dabar siauralapis gaurometis daugiau nakties nei dienos augalas – nakčiai jis nesukleidžia žiedų, – laukia naktinių drugelių, kad šie sušoktų meilės šokį.

Lietuvoje siauralapis gaurometis (Epilobium angustifolium) vadinamas keletu vardų – ožrože, ožkarože ir net kazoku. O siauralapiu gauromečiu pavadintas dėl to, kad kartu su sėklomis išaugina ir ilgus plaukus, kuriuos vėjas nešioja dešimtis kilometrų po laukus ir miškus. O su jais keliauja ir sėklos. Užtat žmonės ir sako: „gaurus meta“.

Siauralapis gaurometis – mūsų kraštų augalas: jis auga tik Šiaurės pusrutulyje. Kuo toliau į Šiaurę, tuo gausiau. Lietuva – kone piečiausia jo natūrali augimvietė. Tiesa, gauromečių galima rasti ir, pavyzdžiui, Austrijoje, tačiau ten jie auga tik kalnuose, – ne žemiau, kaip 2000 metrų aukštyje virš jūros lygio.

Gaurometį galime laikyti gamtos dovanotu stebuklu – maistinėmis savybėmis su juo negali susilyginti nė vienas maisto produktas! Jame yra medžiagų, kurios pakelia nuotaiką ir praskaidrina protą, tačiau priešingai nei kofeinas, nedirgina ir nealina mūsų sveikatos. Tad gauromečio arbata galite pakeisti kavą ir arbatžoles.

Unikalus medžiagų rinkinys lemia šio augalo vaistines savybes: tiek gausiai mikroelementų nėra jokiame kitame augale!

GAUROMEČIO TEIKIAMA NAUDA:

• jame yra 10 kartų daugiau vitamino C nei citrinose, todėl tinka peršalus, esant silpnam imunitetui;
• balansuoja nervų sistemą: sudirgusius ramina, nusiminusiems kelia nuotaiką, suteikia energijos;
• gydo šlapimo takų ligas, ir ypač tinka vyresniems vyrams prostatito ir prostatos išvešėjimo profilaktikai;
• gydo skandžio ir virškinimo sistemos ligas;
• valo kraują nuo toksinų;
• tinka apsinuodijus maistu ir alkoholiu;
• išsekusiems padeda atgauti jėgas;
• nuo inkstų akmenų;
• stiprina plaukų šaknis;
• slopina galvos skausmus;
• normalizuoja kraujospūdį;
• didina lytinę potenciją;
• padeda nuo dantų ėduonies.

Liaudies medicina 

Vos tik peršalę, ar sunegalavę iškart griebiamės citrinų, atseit dėl vitamino C. Šis vitaminas mums gali pagelbėti, bet ieškome jo ne ten kur derėtų. Mokslo tyrimais nustatyta, kad 100 g citrinų vitamino C yra tik 40 mg, juoduosiuose serbentuose – 200 mg, o siauralapiame gaurometyje – net 400 mg – 10 kartų daugiau nei citrinose! O jeigu dar prisiminsime, kur ir kaip citrinos auginamos ir, kaip pas mus atvežamos – valgyti jas nevisai protinga. Mokslininkai teigia, kad gaurometyje yra ir labai daug vitamino A – maždaug 140 mg arba 14 procentų dienos normos.

Liaudies medicinoje gaurometis dažniausiai naudojamas kaip priešvėžinis vaistas. Austrijoje juo gydomos prostatos, inkstų ir šlapimo takų ligos, kitose šalyse – net dirgliosios žarnos sindromas. Gauromečio lapų arbata mūsų žarnyne sukuria sveiką aplinką klestėti naudingosioms virškinimo bakterijoms. O mūsų žarnynas yra svarbi imuninės sistemos dalis. Jei jis veikia blogai, prasideda uždegimas, netinkamai pasisavinamas maistas, o atliekos nepasišalina, todėl sveikata gali pašlyti. Pabandykite gerti jo arbatą jei apsinuodysite maistu ir esant lėtiniam viduriavimui.

Amerikiečių žolininkai siūlo tokį viduriavimo gydymo būdą: iš jaunų ūglių daromas nuoviras arba tinktūra. Jai reikia 2 dalių degtinės ir 1 dalies gauromečio lapų. Geriama po 10 lašų du kartus per dieną. Garsus JAV žolininkas Michaelis Moore, miręs 2009-aisiais, mokė, kad gaurometis labai naudingas gydant žmones, kurių žarnyne yra Candida grybelių, nes jis turi ne tik priešgrybelinių savybių, bet ir, kaip minėta, padeda atsigauti žarnyno mikroflorai.

Gaurometis malšina spazmus, todėl gali padėti esant žarnyno spazmams ir astmai. Aliaskos žmonės jį geria peršalę, kai kankina spazminis kosulys. Taip pat naudojamas kraujavimams iš plaučių, nosies, šlapimo pūslės ir gimdos stabdyti. Padeda ir kai patinsta, kraujuoja dantenos.

XIX a. gaurometis buvo populiariausiais Aliaskos kailinių žvėrelių medžiotojų ir aukso ieškotojų žolinis vaistas. 1869 m. gydytojas H. Cookas teigė, jog gauromečio arbata padeda labai išsekusiam žmogui ir net praradusiam daug kraujo, nes jį galima vartoti ilgą laiką. Šiaurės Amerikos indėnai gauromečiu gydo įvairius kraujavimus, naudoja kaip antiseptinę priemonę susižeidus. Griebiasi gauromečio ir atsiradus pūlingoms žaizdoms.

Šamanai šį augalą naudoja savo apeigose, nes gaurometis slopina pyktį ir švarina karmą, todėl ypač tinka psichologines traumas patyrusiems žmonėms. Be to, padeda kai yra kraujotakos sutrikimų ir, kai reikia detoksikuoti. Jis stiprina intuiciją ir stimuliuoja.

Panašiai apie gaurometį rašė ir XVII amžiaus britų vaistažolininkas Nicholas Culpeperis. Jis teigė, jog šis augalas priklauso Saturno stichijai ir yra Avino ženkle, todėl jis vėsina ir sutraukia, taigi ypač tinka karštiems žmonėms, – rudaplaukiams, baltaodžiams ir aistringiems, nes suteikia jiems šiek tiek ramybės.

Maskvos I. Sečenovo medicinos akademijos mokslininkai pastebėjo, kad iki XX amžiaus vyrai nežinojo, kas yra prostatos išvešėjimas. Dabar tai nuo šios ligos kenčia kone kas antras vyresnio amžiaus vyras. Tada mokslininkams šovė į galvą mintis, kad ko gero taip atsitiko dėl to, kad pasikeitė maistas. Kai ėmė analizuoti, kas gi vis dėl to pasikeitė, paaiškėjo, jog iki XX amžiaus žmonės nevartojo arbatžolių arbatos, nes ji buvo labai brangi. Arbatai rinko tai, kas augdavo aplinkui. Tada jie atkreipė dėmesį į žiniuonių patirtį ir gaurometyje atrado ypatingą junginį vadinamą hanerolu. Jis stabdo vėžinių darinių augimą, ypač prostatoje. Iš hanerolo dabar gaminami vaistai. Jis, priešingai nei cheminiai vaistai, yra netoksiškas.

Kanados mokslininkai nustatė, kad gauromečio ekstraktas pavojingiausias bakterijas žudo efektyviau nei antibiotikai vankomicinas ir tetraciklinas. Tarp tirtų bakterijų buvo auksinis stafilokokas, kuris sukelia pūlines ligas – odos, plaučių, sąnarių, širdies vožtuvų, kaulų ar bet kurio kito organo uždegimą. Dabar ši bakterija kelia daug rūpesčių, nes daug jos atmainų dėl netinkamo ir per dažno vartojimo yra atsparios visiems antibiotikams. Tokia bakterija užsikrėtęs žmogus rizikuoja mirti. Taip pat kanadiečiai atliko tyrimus ir su ešerichija koli, kuri sukelia pūlinius uždegimus – cistitus, otitus, meningitus, sepį. Trečioji tirta bakterija buvo Pseudomonas aeruginosa. Ji sukelia šlapimo ir kvėpavimų sistemų, virškinimo trakto, kaulų ir sąnarių, minkštųjų audinių infekcijas, dermatitą ir įvairias sistemines infekcijas. Tačiau blogiausia, jog dėl jos miršta apie pusė ligoninėse gydomų žmonių, kurie serga vėžinėmis ligomis, AIDS, cistinės fibroze ir kenčia nuo sunkių nudegimų. Taip pat šiuolaikinis mokslas įrodė, kad gauromečiui nėra lygių ir pagal priešuždegimines savybes.

Mokslo leidinyje „The Journal of Food Chemistry“ buvo paskelbta, kad gaurometyje yra bioflavonoido myricetino, kuris turi antioksidacinių savybių, todėl gali apsaugoti žmogaus ląsteles nuo laisvųjų radikalų, kurie sukelia vėžį. Taip pat nustatyta, kad gaurometis mažina uždegimą ir gali pagerinti kaulų būklę, padėti sergantiems diabetu, Parkinsono ir Alzheimerio ligomis. Stebuklus jis daro ir tuomet, kai reikia žmogų nuraminti, sumažint įtampą, nerimą ir baimę. Dėl minėtų atradimų dabar gaurometis – vienas labiausiai tiriamų augalų pasaulyje. Jis yra ir daugelio komercinių alternatyvių preparatų – pradedant kosmetika ir baigiant vaistais – sudėtinė dalis.