4 galimi pasaulio pabaigos scenarijai
„Tamsiame gyvenamųjų butų pastate, apsaugotame nesibaigiančiais kabančių skarmalų sluoksniais, paskutinė gyva likusi šeima Žemėje susiburia aplink laužą ir tirpdo puodą pilną deguonies. Žiaurios ir tamsios žvaigždės atplėšta nuo Saulės šilumos, mūsų planeta buvo pasmerkta gyventi didžiuliame šaltyje, atokiuose Saulės sistemos toliuose. Vienišas išlikusiųjų klanas leidžiasi į nesibaigiančią naktį ir renka sušalusias atmosferos dujas, kurios guli krūvose lyg sniegas.“
Tokia fantastiniame Fritz Leiber 1951 m. sukurtame apsakyme, pavadintame „A Pail of Air“ (Oro drobulė), aprašoma žmonijos pabaiga yra sunkiai įmanoma. Mokslininkai, svarstantys tokius scenarijus, mano, kad kur kas realesnė yra savęs sunaikinimo tikimybė, pavyzdžiui, branduolinis karas ar bioinžinerinė pandemija.
Vis dėlto gausu ir kitų natūraliai mums pavojų keliančių galimybių, tarp jų ir kosminės grėsmės ar geologiniai poslinkiai mūsų Žemėje, kurie galėtų sunaikinti gyvybę, sužlugdyti išsivysčiusias civilizacijas ar net sunaikinti gyvąsias planetos rūšis.
Iki šiol buvo atlikta stebėtinai mažai šios temos analizių
Anders Sandberg, katastrofų tyrinėtojas iš Oksfordo universiteto, Žmonijos ateities instituto Didžiojoje Britanijoje teigė, kad paskutinį kartą jam tikrinus, „buvo kur kas daugiau tyrimų apie mėšlavabalių reprodukciją, negu apie žmonijos išnykimą“. Kaip sakė mokslininkas: „Ko gero mums derėtų išsigryninti savo prioritetus“.
Dažnos, vidutiniškai sudėtingos nelaimės, tokios kaip žemės drebėjimai, gauna kur kas didesnį finansavimą, negu menkos tikimybės, apokaliptinės prognozės. Savo vaidmenį čia atlieka ir prietarai bei išankstinis nusistatymas. Pavyzdžiui, mokslininkai tyrinėję asteroidų ir kometų padarinius, skundėsi žmonių „prunkštavimais“ ir nerimtu požiūriu į jų darbą. Sąmoningai ar ne, Sanberg teigimu, daugybė mokslininkų katastrofinius padarinius laiko išsigalvojimais ir fantazijomis, kurios nesuderinamos su „rimtu mokslu“.
Visgi, saujelė mokslininkų domisi būtent šia sritimi. Pasinaudojus sukauptomis žiniomis ir tinkamu planavimu, jų teigimu, galima pasiruošti ar kai kuriais atvejais net išvengti visa naikinančių gamtos nelaimių. Galite juoktis kiek tik norite, tačiau žmonijos civilizacijos likimas gali priklausyti nuo šios informacijos.
Grėsmė Nr. 1: SAULĖS AUDROS
Pirmoji grėsmė civilizacijai gali kilti, ne iš per didelio nuotolio nuo Saulės, kaip pasakojama Leiber istorijoje, bet būtent, nuo per didelio jos intensyvumo. Bill Murtagh numatė, kaip tai gali prasidėti. 2012 metų liepos 23 d. jis sėdėjo priešais spalvingą ekranų sieną Nacionalinėje vandenynų ir atmosferos administracijoje (NVAA), Kosmoso orų prognozių centre, Boulder mieste, Kolorado valstijoje. Jis stebėjo energetinių dalelių debesis-dvynius, kurie dar žinomi kaip vainikinės masės išsiveržimas, kuris pliūpteli iš Saulės į kosmosą. Vos po 19 valandų, iš Saulės iššovė „kulka“,, kuri praskriejo pro tą vietą, kur prieš kelias dienas buvo Žemė. Jeigu ši „kulka“ būtų pataikiusi į mus, mokslininkų manymu, mes vis dar svirduliuotume nuo sukrėtimo.
Šiuo metu, Murtagh, didelę dalį savo laiko praleidžia stebėdamas saulės išsiveržimus. Vainikinės masės išsiveržimai žmonių tiesiogiai sužeisti negali, tačiau jų padariniai gali būti įspūdingi. Į Žemės magnetinį lauką patekusios įkrautos dalelės gali sukelti geomagnetines audras, kurios pasirodo nuostabių pašvaisčių pavidalu. Tačiau šios audros ilgo nuotolio linijose gali sukelti pavojingas elektrines sroves. Šios srovės gali tęstis vos kelias minutes, tačiau jos gali sugadinti aukštos įtampos transformatorius, ypač aukštutinėse platumose, kur Žemės magnetinio lauko linijos susilieja linkdamos link planetos paviršiaus.
Pats baisiausias vainikinės masės išsiveržimas šiuolaikinėje istorijoje, buvo fiksuotas 1989 metais
Tuomet jis sunaikino Niudžersio transformatorius ir be elektros paliko 6 milijonus gyventojų Kvebeko provincijoje, Kanadoje. Didžiausias išsiveržimas istorijoje, 1859 metų Carrington įvykis, pavadintas jo liudininku tapusio astronomo iš Didžiosios Britanijos garbei, buvo 10 kartų intensyvesnis. Šis išsiveržimas telegrafų kabeliais pasiuntė deginančias sroves, kurios sukėlė gaisrus ir išgąsdino operatorius, o Šiaurinės pašvaistės tuomet spindėjo net iki Kubos!
Jeigu kita, tokio paties dydžio audra smogtų šiandieninei infrastruktūrai, tai turėtų didžiulių pasekmių. Kai kurie mokslininkai baiminasi, kad kitas į Carrington incidentą panašus įvykis, galėtų sunaikinti dešimtis ar net šimtus transformatorių, taip dienoms, savaitėms ar mėnesiams aptemdydamas ištisus žemynus.
Didžiulis panašus įvykis galėtų pasitaikyti dar per mūsų gyvenimo laikotarpį
Tyrimai teigia, kad Carrington lygio įvykiai mūsų Žemėje įvyksta kartą per kelis šimtmečius. Naujausi tyrimai atrado, kad egzistuoja 12 proc. tikimybė, kad tokia audra įvyks per artimiausią dešimtmetį.
Gera žinia ta, kad bet bent jau galėsime ją numatyti. Saulės teleskopai vainikinės masės išsiveržimus pastebi iš karto jiems susiformavus, o kosminiai erdvėlaiviai esantys už milijonų kilometrų nuo Žemės, praskrisdami išmatuoja jų parametrus. Pasitelkę tokią informaciją, kaip išsiveržimo kryptis, mokslininkai gali pasakyti, ar dalelių debesis „apiplauks“ Žemę, lyg „upės vanduo akmenį“, ar jų laukas susijungs su Žemės magnetiniu lauku ir suformuos geomagnetinę audrą. Tuomet galima paskelbti perspėjimus likus nuo 30 min. iki valandos laiko iki pliūpsnio smogimo.
Tokie perspėjimai bus naudingi tik jeigu vyriausybės ir tinklų operatoriai bus pasiruošę reaguoti, o pasaulio valstybės pradės šias grėsmes vertinti rimčiau. Taip pat reaguodami į mega audras, operatoriai gali prevenciškai išjungti didelę dalį elektros tiekimo tinklo, taip apsaugodami savo transformatorius ir išvengdami ilgalaikių tinklo pažeidimų ir katastrofų.
Grėsmė Nr.2: KOSMINIAI SUSIDŪRIMAI
Kita grėsmė iš dangaus – dideli asteroidai ar kometos, kurių padaryta žala susidūrimų atveju yra sunkiai numatoma. Anot mokslininkų, vienintelis būdas, kaip žmonija gali apsisaugoti, yra tokių susidūrimų prevencija.
„Tai vienas iš tų dalykų, kuriam mes kaip gyvoji rūšis, niekada, niekada negalime leisti įvykti. ai būtų žmonijos pabaiga,“ – sakė buvęs astronautas Ed Lu. 2002 metais, Kalifornijoje įsteigęs „B612 Fondą“. Tai privati organizacija, kuri dirba vardan tikslo apsaugoti mūsų planetą nuo greta Žemės skriejančių objektų.
Visi yra girdėję apie 10 kilometrų skersmens asteroidą, kuris prisidėjo prie dinozaurų sunaikinimo, tačiau kur kas mažesnio dydžio kosminis objektas galėtų į pražūtį pasiųsti visą žmoniją, pasakojo Michael Rampino, Žemės tyrinėtojas iš Niujorko universiteto. Vieta į kurią rėžtųsi asteroidas būtų visiškai sunaikinta, o per visą planetą nuvilnytų milžiniški žemės drebėjimai ir cunamiai.
Tačiau dar žiauresnius padarinius lemtų užsitęsusio poveikio efektai. Remiantis modeliais, priklausomai nuo greičio ir susidūrimo kampo, objektas kurio skersmuo siektų iki 1 km. išmestų tokį didžiulį susmulkintų uolienų kiekį, kad Saulė būtų užtemdyta ištisus mėnesius. Prie šios blokados prisidėtų ir suodžiai, kylantys nuo laukinių gaisrų, kuriuos sukeltų į Žemę krentančios nuolaužos. Dulkės ir dūmai pasmerktų mūsų planetą vadinamai „smūginei žiemai“, dėl ko nebeaugtų augalai, o Žemėje kiltų masinis badas.
1998 metais, JAV kongreso prašymu, NASA pradėjo Kosmoso priežiūros tyrimą
Jo tikslas buvo pasitelkus astronomus identifikuoti 90 proc. iš skaičiuojamų daugiau nei 900 greta Žemės skriejančių objektų, kurie būtų didesni nei 1 kilometro skersmens.
Oficialiai šis tikslas buvo pasiektas 2010 metais. Šiuo metu dedamos pastangos, kad būtų identifikuoti likę milžinai, o taip pat kad iki 2020 metų būtų suregistruota 90 proc. kūnų, kurie yra didesni nei 140 metrų. Vis dėlto, NASA mano, kad šių tikslų pasiekti numatytu laiku nepavyks. Iš 15000 atrastų skraidančių objektų, nei vienas jų šiuo metu nėra susidūrimo su Žeme maršrute. Ir visgi, kažkada šis šiurpus ir fantastinių filmų scenarijus taps tikra realybe.
JAV Nacionalinė tyrimų tarnyba pristatė kelis potencialius būdus, kaip būtų galima apsiginti nuo įsibrovėlių. Mes galėtume pakreipti objekto skridimo kursą pasinaudojant vienu ar dviem kosminiais laivais, galėtume daryti poveikį jo orbitai pasitelkiant vadinamąjį „gravitacijos traktorių“ arba susprogdinti jį branduolinio sprogimo pagalba.
2022-aisiais bus išmėginta gynyba prieš „įsibrovėlius“
Šiuo metu, tokie planetos gynybos strategijos planai egzistuoja tik „ant popieriaus“, tačiau dar per artimiausius dešimtmečius, kai kurie jų gali būt išbandyti. NASA, Europos kosmoso agentūra ir kiti partneriai vykdo jungtinę misiją, pavadintą AIDA (Asteroid Impact and Deflection Assessment), kurios metu bus tikrinami apsaugos nuo asteroidų pavojaus būdai. Šio tyrimo objektu buvo pasirinktas asteroidas „Didymos“, kuris pro Žemę skris 2022 metų spalį, tuomet ir bus panaudota smūginė technika. NASA taip pat paskelbė apie planus panaudoti sustiprintą gravitacijos traktorių.
Tačiau objektams, didesniems nei 1 km. Skersmens bei kometoms, kurios pasirodo be didesnių išankstinių perspėjimų, mokslininkų teigimu, vienintelis prevencijos būdas yra branduolinis jų naikinimas.
Grėsmė Nr.3: SUPER UGNIKALNIAI
Labiausiai neišvengiamos moderniosios civilizacijos grėsmės slypi mūsų pačių planetoje ir jie įvyksta kur kas dažniau negu didieji kosminiai incidentai. Kas maždaug 100000 metų, kur nors Žemėje sugriūva iki 50 kilometrų pločio kaldera ir tuomet išsiveržia visa joje susikaupusi magma. Visa tai lemia super ugnikalnio išsiveržimą, kuris yra tiek nesustabdomas, tiek visagriaunantis procesas. Vienas toks siaubūnas, vadinamas Mount Toba, prieš 74000 metų išsiveržęs Indonezijoje, galimai sunaikino didžiąją dalį Žemėje gyvenusių žmonių.
Remiantis geologinėmis tradicijomis, super ugnikalnis suformuoja sprogstamąjį daugiau nei 450 kubinių kilometrų magmos išsiveržimą, kuris yra daugiau nei 50 kartų didesnis nei 1815 metais įvykęs Tambora ugnikalnio išsiveržimas Indonezijoje bei 500 kartų didesnis už Filipinų Pinatubo ugnikalnio išsiveržimą 1991 metais.
Tokias istorijas mokslininkai nagrinėja tirdami išsiveržimo medžiagas, vadinamąjį vulkaninį tufą, bei uolienas. Šie tyrimai atskleidė, kad ateityje gali įvykti panašūs išsiveržimai.
Tarp aktyvių teritorijų minima Toba, Jeloustono „karštasis taškas“, Taupo vulkaninė sritis Naujojoje Zelandijoje ir kelios vietovės Anduose
Nei viena iš šių pavojaus sričių šiuo metu nekelia jokios grėsmės. Visgi, veržimosi atveju būtų sunaikinta viskas, kas pasitaikytų 100 kilometrų nuotolyje nuo ugnikalnio, o pelenų apklotas nuklotų ištisus žemynus. Vos keli milimetrai pelenų gali sunaikinti pasėlius ir augalus, o metro storio sluoksnis žemę dešimtmečiams paverstų nenaudojama, pasakojo Susanna Jenkins, vulkanologė iš Bristolio universiteto, Didžiojoje Britanijoje. Pelenai taip pat gali apgadinti pastatus, užteršti vandens tiekimo sistemas, užkimšti elektroniką, lėktuvus ir dirginti kvėpavimo takus.
Tokie regioniniai padariniai galėtų pačiais netikėčiausiais būdais apkeliauti visą pasaulį.
Vis dėlto didžiausi ilgalaikiai padariniai būtų jaučiami klimato kaitoje, kuri galėtų prilygti didžiųjų asteroidų lemiamiems padariniams. Superveržimosi metu į stratosferą patekęs sulfato aerozolis, mažiausiai dešimtmečiui Žemės oro temperatūrą sumažintų nuo 5°C iki 10°C, taip sunaikindamas planetos žemės ūkį.
Kokia bloga situacija įsivyrautų yra sunku pasakyti. „Ugnikalnių mokslas remiasi patirtimi, o šiuolaikiniai mokslininkai super ugnikalnių tikrai nematė“ – sakė Ben Kennedy, vulkanologas iš Canterbury universiteto, Kraistčerče Naujojoje Zelandijoje.
Didžiausios abejonės kyla dėl potencialių įspėjamųjų ženklų
Mokslininkai mano, kad plačiai žinomos užuominos, tokios kaip žemės drebėjimai, padidėjęs dujų šalinimas ir paviršiaus deformacija lemiama kylančios magmos, gali pranašauti didelį išsiveržimą. Taip galima perspėti gyventojus ir duoti laiko evakuacijai ir pagalbos planų parengimui. Vis dėlto, mokslininkams tektų užduotis nuspręsti, kada skelbti pavojaus signalą.
Taip pat iškyla biurokratinės kliūtys reaguojant į grėsmes. 1985 metų Nevado del Ruiz ugnikalnio išsiveržimas Kolumbijoje pražudė 23000 žmonių ir prie to prisidėjo faktas, jog vyriausybė ignoravo mokslininkų prognozes. Netikri perspėjimai taip pat gali pridaryti problemų. 1980-aisiais geologiniai neramumai lėmė tai, kad valdžios atstovai paskelbė perspėjimus apie artėjantį Long Valley Caldera ugnikalnio išsiveržimą. Vis dėlto jis neišsiveržė, tačiau apylinkėse stipriai krito nekilnojamojo turto kaina, smuko ekonomika.
Šiai dienai, mokslininkai įnirtingai analizuoja mažesniuosius išsiveržimus, renka ir sistemina informaciją, kuri galėtų būti naudinga jeigu ateityje prasidėtų katastrofinis super ugnikalnio išsiveržimas.
Grėsmė Nr.4: BADAS
Jokie tyrimai nepadės išvengti ar sušvelninti super ugnikalnio išsiveržimo ar kito siaubingo įvykio, pavyzdžiui supernovos sprogimo ar kosminio gamma spindulių sprogimo. Vienintelė mūsų viltis išgyventi yra grįžtamojo plano turėjimas, o viso šio plano apačioje yra ne kas kitas, o maistas.
Mažiausiai du mokslininkai jau ėmėsi šių strategijų kūrimo. 2015 metais išleistoje knygoje „Feeding Everyone No Matter What“ David Denkenberger ir Joshua Pearce pasiūlė keletą būdų, kaip galima išmaitinti milijardus žmonių neturint Saulės šviesos.
Denkenberger, architektūros inžinierius iš Tenesio valstijos universiteto prieš kelis metus savo tyrimus pakreipė „katastrofų tyrimo“ link. Tam jį paskatino informacija apie tai, kaip po ankstesnio išnykimo pakartotinai atsikūrė grybai. „Kodėl mums tiesiog nepradėjus valgyt grybų ir taip išvengiant išnykimo?,“ – klausė jis.
Ir iš tiesų, grybus žmonės galėtų auginti tiesiog ant nukritusių lapų ar katastrofos nuverstų medžių kamienų, sakė Denkenberger. Dar geriau būtų auginti metaną virškinančias bakterijas, maitinant jas natūraliomis dujomis, arba augalų biomasės celiuliozę paverčiant cukrumi. Denkenberger ir Pearce, kuris dirba inžinerijos profesoriumi Mičigano Technologijų universitete, Houghton mieste, paskaičiavo, kad modifikuodami egzistuojančias pramonės įmones, katastrofą išgyvenusieji galėtų pagaminti pakankamą alternatyviųjų maisto produktų kiekį, kurio pakaktų išmaitinti visą pasaulio žmoniją.